Užduotis aiški. Nežinau ar esu tai daręs anksčiau, tačiau aiški… Iš profesinės pusės jaučiuosi visiškai ramus. Puikiai žinau, ką turėsiu atlikti ir kaip. Tad, kaip, tikriausiai, kiekvienu panašiu atveju, taip ir dabar, pereinu visus kambarius ir susidarau išsamų, bendrą, objekto vaizdą, užfiksuoju ir įvertinu atskiras darbinės aplinkos detales. Butas erdvus, kambariai dideli, rašomieji stalai, archyvinės spintos, prigrūstos visokiausių popierių, dokumentų, fotografijų, kino juostų ir kitokio šlamšto. Nors tai ne šlamštas, anaiptol, kas man gerai žinoma, tačiau šis žinojimas neturi jokios reikšmės. Svarbu tik, kad žinau, ką darau ir ką ir kaip darysiu. Svarbu, kad esu patyręs tiek, jog galiu sau leisti užsisvajoti ir mintimis nuskrajoti į pasąmoninį, o gal jausminį, o gal sapninį, o gal dar balažin kokį “-inį” vietos, kurioje šią akimirką save randu, suvokimą. Intelektui ir racionaliam protui čia nėra ką veikti. Panašias užduotis atlieku mašinaliai ir veik nemąstydamas jau 100, o gal ir daugiau metų, todėl, kaip tik šią akimirką, akių receptoriais užfiksuoti vaizdai nervinių impulsų takeliais keliauja ne į mano racionalųjį, utilitarinį smegenų apdorojimo cechą, o į tą, kuris gamina beprotiškiausius sapnus. Na, ar gali būti geresnis metas sapnams už naktinę pamainą…
Tikriausiai čia dviejų aukštų butas, nors galbūt namas, tačiau, visgi, tikriausiai – butas. Aiškiai matau medinius laiptus, vedančius tikriausiai į kitą aukštą, nors dėl to galiu klysti. Galbūt jie veda kur nors kitur. Tikrai nesu tikras… Tačiau esu tikras dėl didžiulių senos industrinės spaustuvės, o gal siuvyklos, stiliaus langų, už kurių užčiuopiu niujorkietiško metropolio šurmulį, septyniasdešimtųjų Soho kvartale.
Viskas man čia žinoma, aišku, akivaizdu… Turiu visą tokiam darbui reikalingą informaciją ir net daugiau. Nuo manęs nenuslėpė nei šio, tikriausiai, buto savininko, kurio man nėmaž nereikėjo žinoti. O, Poseidone! Koks gi, po perkūnais, skirtumas ir ar keičia mano darbui ką nors, jog dabar esu Jono Meko bute? Kuo man toksai žinojimas galėtų pasitarnauti, kada kompetentingai išmetinėsiu visus čia esančius baldus ir kitokius daiktus į didelį statybinių atliekų konteinerį, lupsiu baltintų medinių lentų grindis, demontuosiu tuos paslaptingus laiptus, vedančius į kažkur ir paliksiu tiktai nuogas sienas ir steriliai tuščią erdvę be istorijos ir jokios užuominos apie čia kada nors gyvenusį poną Meką. Jokio skirtumo… Darbas yra darbas, o sentimentams darbe ne vieta. Man tikrai, tikrai, sakau jums broliai mano, pritartų naciai Niurnbergo tribunolo teisme!
Jokios abejonės, kad viską atliksiu profesionaliai. Juk jau tiek metų kuopiu ir šluoju gaisrų nuniokotus butus, namus, parduotuves, sandėlius… Nors akivaizdu, kad šiame bute nebuvo jokio gaisro, kanalizacijos, nė vandentiekio nuotėkio ar kitokios tradicinės avarijos, tačiau dėl formos man nusišvilpt ir profesiniu požiūriu – nėmaž nestebina. Žinau, kad rimčiausios, jokiu draudimu nedengiamos, avarijos kartais išvirsta fiziškai neapčiuopiamomis formomis. Beveik neabejotina, kad ir šiuo atveju šitaip. Tačiau mano pareiga ne filosofinius ar psichoanalitinius klausimus kelti, o profesionaliai atlikti tai, kas pavesta. Nors nesu tikras nė dėl to, kas pavedė. Galiu tik nujausti, tačiau ir šito klausti nevalia… Valia tik sapnams ir darbui, už kuriuos tik vien ir mokama naktinei pamainai trigubai.
Epilogas
Nubudau dvejomis valandomis anksčiau žadintuvo, skaudančiu riešu ir šlapiu nuo darbo klynu. Jei ko imuosi, visuomet aistringai. O čia dar pilnatis ir ta valanda, vadinama – “vilko”. Nesvarbu, nesvarbu… Nauja diena aušta. Šitai svarbiausia.
© Valdas Jencius
[2019, Bergenas, Norvegija]