Proza: Dvi lojančios kalės

Sumauta šiuolaikių kavinių mada… O juk kartais jos būna itin triukšmingos ir viešumoje elgiasi tarsi beždžionės Delio priemiestyje. Negaliu sukaupti minčių. Jėzusmaryjajuozapaiirklapčiukai, ausų kamštukai turbūt geriausias XX amžiaus išradimas. Tikrai balsuočiau, nors nedalyvauju politikoje… Kažin ar tas mokslininkas gavo savo milijoną iš Mr. Nobelio… Jei negavo tai turbūt tik todėl, kad pasimirė anksčiau laiko, o kad ją gautum būtinai turi būt gyvas. Negaliu sukaupti minčių… Sako kiekviename žmoguje konkuruoja angelai ir demonai. Taip sako teologai. O dar sako, kad kiekvienas žmogus turi destrukcinio ir konstrukcinio potencialo. Šitaip kalba psichologai. Šią akimirką manyje laimi destrukcijos demonai. Norėčiau suplėšyti tą lojančią kalę į gabalus. Metaforiškai, žinoma… Šitaip sakau, nes jei sakyčiau nemataforiškai – būčiau nesuprastas… O juk kiekvienas žmogus nori būt suprastas. Žmogus – bendruomeniškas gyvūnas. Žmogui reikia žmogaus. Žmogui reikia kitų žmonių. Žmogui reikia keturkojų draugų. Tačiau… O dieve, dieve, kodėl mane apleidai. Negaliu sukaupti minčių… Kranai, marios, kirai, žvejai, UNESCO paveldo sąrašas, mėsainių sąrašai, laivai… ir tos dvi lojančios kalės. Dievaži, duodu dantį išmušt, nekalbėčiau šitaip jei anos nebūtų dvikojės. Vuf, vuf, vuf, puf… Demonai ima viršų. Mano skydas skyla. Kalavijas byra. Aš klumpu. Ir… Galingi, neatremiami, pliurpalų kirčiai… Bum bum bum, dum dum, pum… Mane pribaigė. Šįvakar pakelsiu gero raudono Kristaus kraujo į jo paties sveikatą. Vis dar Kalėdos…

© Valdas Jencius
[2019, Klaipėda]

Leave a Reply

Your email address will not be published.