Poetry

Gali liepsnoti kaip ugnis,
Draskyti grobį kaip žvėris,
Prakeikęs priešus ir draugus,
Gali prakeikti net likimą.

Tu jaunas ir stiprus,
Ir laiko neskaičiuoji,
Nes dangus…
Dangus Tau nebaisus.
Ne jis…
O Tu žaibuoji dangui!

O maldos?
Ir maldos skrieja dangui.
O meilė kur?
Ir meilė devintam danguj.

Tik maldos…
Kai Tu silpnas ir bailus,
Kada tylus vidus…
Prabyla,
Ir parodo Tau pačiam,
Koks menkas Tu…
Šūdelis.

Ir žodį „myliu“…
Ištari klūpėdamas ant kelių,
Palaužtas kito žavesio,
Ir valios.

Veidmainiai, niekšai ir melagiai,
Mes puolame prieš dangų keliais,
Ir nusižeminę…
Žemai, žemai,
Išplūstam Dievą…
Kad yra ne taip.

Po to atleidžiam Dievui jo kaltes,
Ir giriam pievas, kalnus, jūras, žydinčias gėles,
Dėkojame už laimę būt žmogum,
Tai taip mes niekšiškai susiję dangum.

Gyvenk kaip nori,
Tik atmink,
Kad vienąsyk ir Tau…
Mirtis,
Į ausį tyliai pakuždės…
U ž m e r k a k i s.

Ir baigsis Tavo nerami širdis.
Užges aistra,
Pradings iliuzija,
Tikėjimas,
Viltis…

Ir kad ir kiek gyvenime buvai karys,
Tąkart Tu būsi,
Tik menka auka,
Kurią lengvai nukirs.

Ir nieko nieko…
Jau tada nebesakyk,
Nebežaibuok,
Nebesimelsk,
Ir neprašyk.

Išpildyk ko prašys…
U ž m e r k a k i s.

Ir tik tai sapną tą…
Apie gyvenimą neramų prisimink.
Nusiramink…
Išeidamas pasiimk jį su savim.

Achterburgvalo kanalu juodu
Teka šiukšlės, myžalai ir meilė.
Achterburgvalo kanalu juodu
Teka juodas kaip mirtis dangus.

Teka ašaros
Ir juokas teka.
Teka kvaitulys
Ir žvaigždės tekančiam danguj.

Teka laisvės nuodėmė
Ir žalias taikus dūmas.
Teka šventas
Nusikaltusios nakties dangus.

Teka širdys
Plazdančios gyvenimu.
Ir širdys
Plazdančios krauju.

Teka kekšės,
Sutraukos, krušliai, menkystos…
Teka skausmas sutryptas visų.
Niekas neneša toms kekšėms žydinčių gėlių.

Teka raudona vienatvė,
Teka jaunystė šviesi,
Teka vaivorykštės spalvos,
Teka bespalvė angis.

Teka valkatos apdriskę,
Teka stilingi kvailiai,
Teka spjūvis praradusiems viltį,
Teka iliuzija, kad viskas gerai.

Ir aš ten teku…
Tuo juodu Achterburgvalo klanu.
Ir Dievas teka su manim kartu…
Tenai, kur Amsterdamas tinkamas nueiti po velnių.

Banga ridena debesį pilką
Saulė linguoja beždžionių tiltą
O kaip čia lengva įsimylėt…
Lengva išprotėt.

Aš pamilau tą vakarą vieną varną girtą
Ji giedojo kažkokį kvailą himną
Apie saulę ir bangą ir debesį pilką
Beždžionė su akmeniu užčiaupė jos virksmą.

O tada pakviečiau tą varną pašokt
O tada mes lingavome tyliai
O tada laikiau ją tvirtai
O tada mes bučiavomės
O tada…

O tada mes traukėme himną
O tada vėjas liūliavo žvaigždes
O tada lijo gilės ir lapai
O tada…

O tada susirinko beždžionės
Ir apmėtė mus prakaitu, čipsais, snukiais, pilvais, popsu, smaugliais, motorais ir tuščiais pezalais.
O tada atsišaudėme rudeniu…
Gintarais ir geltonskruosčiais žalčiais.

Vasaros šventę
Vėl pakeitė šventas ruduo.
Šventojoje lyja…
Aš myliu tave.

Žiūrėti nuo 1:50…

Aš Akropolio gražuolė,
Aš blizgiausia tarp blizgių.

Tobulos palangių lėlės,
Mano sesės, o aš jų.

Savo vertę aš jaučiu,
Aš brangiausia tarp brangių.

Bet su akcijom išėjo,
Tik du penkiasdešimt, ir dar du.

Tad, dabar ori žengiu,
Tirli pirli, trų tų tų.

Dainuoja: Maksim Sorokin [2020, Copenhagen]
Tekstas: Valdas Jencius [2019, Klaipėda]

Aš tavo tautiška giesmė
Sugiedok mane ir apsivilk mano margais raštais
Žemaitiškais, aukštaitiškais, dzūkiškais, suvalkietiškais, mažlietuviškais
O tada sukis vieningo šokio begalybėje, kartu su kitais
Jūs vienas kūnas, kumštis, jūros mūša, banda…
Iš kurios kelio traukiasi tigrai
Jūs visatos centras,
Darnus ir harmoningas…
Jūsų šokyje susitinka bočių dvasios
Su dar negimusiais ainiais
Vienybė ir begalybė…
Jūs visi esate vienas
Tu esi jie visi
Ląstelė šio nedalomo kūno.

O štai dabar aš gėlė.
Augu nuošaliame jūsų tėvynės pakraštyje.
Nemoku jūsų giesmių,
Ir balso neturiu,
Nejaučiu ritmo,
Tavo margi raštai man nesuprantami ir svetimi,
Kartą bandžiau šokti,
Tačiau tik kartą,
Jūs juokėtės tada,
Neva gėlei nedera šokt.

Užtat man labai gera šioje žaliuojančioje lygumoje,
Su kitomis gėlėmis, žolėmis, medžiais…
Kurie taip pat nemoka nei šokti,
Nei dainuot, taip kaip jūs,
Ir kuriems visai nerūpi,
Tie jūsų šokiai ir dainos,
Juos vienija žemė ir lietus,
Ir gilus, gilus dangus,
Ir meilė dar.

Tai ar aš svetima tavo bendrumui su kitais?
Svetima jūsų vienybei?
Ar mano kitoniškumas ardo jūsų sinchroniją?
Naikina harmoniją?
Ar aš silpnoji jūsų vienybės grandis?
Ar aš tavo priešas?
O gal tik nereikšmingas niekas?

Ką darysite, o žmonės, vieningieji?
Ar užkariausite mano žemę?
Pavergsite mano žmones?
Primesit savo giesmes ir raštus?
O jei nepriimsiu,
Nužudysit.

O gal paliksite mane ramybėje ir leisite augti ir žydėt?
O gal nuskinsit ir papuošit kasas?
Bet nejaugi nepastebėję užminsit?
Nejau tavo šokis ištryps mano pievą?
Gėlės numirs…
O jūsų vienybė žydės.
Centre.
Ir kiekviename ištryptam lauke.

Nacionalinis absoliutas…

Svaigstu…

Jis aplenkė mane…

Girtas dviratininkas,
Tamsioje Kopenhagos gatvėje.

Rėkė plačia gerkle..!
Juokėsi atvira širdimi…

Jo juokas sklido į dangų…
Ir tą pat akimirką ištirpo jame.

Neliko raidžių,
Kurias skaitytų metus,
Ar šimtus metų.

Jokios ambicijos,
Jokios pretenzijos,
Ar tučios garbės,

Tik juokas,
Ir nė lašelio rašalo..
Na…
Gal dar degtinė..
Bet tai ir viskas.

Ir iš tiesų…

Kam tie skaitytojai Tavo širdies?
Kam širdį į knygą sudėt kėsinies?

Juokis ir rėk dangui,
Kad gali netilti.

Ir negalvok ar kas nors Tave girdi,
Ar supranta,
Ar gal pritilti…

Netildyk.
Juokis dar garsiau!
Tegu užsipisa..

To girtuoklio juokas daug šviesesnis,
Tyresnis ir skaistesnis,
Už užrašytą juoką.

Iš jo širdies,
Į mano širdį…

Tik jo širdies niekas netildė.
O manoji..
Springsta rašalu…

Kiekvienąkart,
Jau beveik pagavusi tą jausmą,
Kurį plačia gerkle išrėktų pasauliui!

Saulėtekis,
Ir kaip jinai leidžiasi…
Mėnulis,
Medis..
Paukštis…
Lapas..

Juokas..
Tavo juokas…
Ašara,
Žingsniai..
Ir tie Tavo…

Nė vieno žodžio…
Tik gyvenimas..
Ir tik tai jausmas…

Poezija..

Per dažnai meluojame sau,
Rašytojai, filosofai, poetai…
Ir kiti veidmainiai.

Aš minioje,
Tavęs čia nėra.
Aš vienui vienas,
O minia – tūkstantis.

Aš centre,
Bet mano centras užribyje.
Kalbu kalba… ta pačia,
Bet manęs nesupranta tūkstantis.

Dūzgiantis… Tas tūkstantis,
O aš dūstantis.
Sąveikaujantis… Tūkstantis!
O mano atvaizdas dūlantis.

Nerandu jūsų tėvynėje savo Tėvynės,
Nerandu čia nei savojo tūkstančio, nei tavęs.
O jūs vis apie kažkokią vienybę dūzgiate…
Nusispjaut.

Jie uždarė mūsų dangų,
Jie įsakė mums nusiimti sparnus,
Jie nurodė juos pakabinti ant sienos,
Kurią taip pat uždarė.

Karjera baigės,
Olimpiados nebus.

Mes paklusom,
Sudėjom sparnus,
Nors ir neklausė niekas nieko,
Tik, kad dėl mūsų gerovės…

Į kvailus paukščius
Reikia nukreipti vamzdžius,
Nukreipus žodį
Rezultato nebus.

Ir galvojam, mes, kad galvojam
Visai kaip jų vamzdžiai galvoja,
Nes galvoti mums taip apie galvojimą savo
Ir apie laisvę… patogiau.

Todėl sutūpėm į savo elegantiškus narvelius…
Veidu į sieną.
Ir tik drebam ir giedam,
Giedam…

Kad ne vištom, gaidžiais…
Nors ir be sparnų
Liekame sakalais.

Ir tik dėbsom į pilką sieną,
Tik dirsčiojam į uždraustą dangų,
Tik sapnuojam savo pakabintus sparnus,
Ir kalbam drąsiai, drąsiai…
Per miegus.

O ne per miegus…
Griežiam dantimis
Populiariasias liaudies estrados melodijas.
O mūsų žarnyno kirmėlės ploja katučiu ir šoka kadrilį.

Kol pasaulis keičiasi…
Ir mes.

Musė ant tavo vyno stiklo…
Puiki musė!
Ir vynas puikus.

Tu visada mėgai gerą kompaniją…
Tai, ir šįvakar – ne vienas.
Puiki musė!

Bet kodėl musė?
O kodėl ne musė?
Musė, tai musė… Laisva Lietuva.

Jis paima mano ranką
Ir kartoja:
Meilės, meilės, meilės, Valduk
Svarbiausia meilės…

Senelio delnas mano delne.
Laikome sumuštus delnus ir…
Meilės, meilės, meilės, Valduk.
Į amžinybę skrieja…

Svarbiausias užgyventas žodis.
(Jis nemirė. Turbūt išgelbėjo meilė)

Man rūpi,
Kad jai rūpi,
Kol dar rūpi.

O kai neberūpės jai,
Arba nebebus,
Kam rūpėjo,

Tai neberūpės ir man,
Tas kito rūpestis,
Kurio neliko.

Tai kas man rūpi?
Žmogus?
Ar jo rūpestis?

O gal tik pats sau ir terūpiu…
Ir nieko daugiau.

Poezija – ne žodžiai.
Lytėjimas, girdėjimas, jutimas,
Tylus tavo širdies plakimas,
Rankos paėmimas.

Jauti kaip krenta lapai?

Tik verkianti širdis
Gali pravirkdyti eiles,
O tas, kas virkdo širdį
Jų niekad nesupras.

Poezija – tai aš.

Jiems viskas aišku,
Viskas akivaizdu,
Jie supranta viską.

Visos pasaulio reikšmės,
Visos gyvenimo tiesos,
Visos jų ir net mano prasmės ir beprasmybės.

Gyvenimo guru
Baltomis rankomis
Ir skaisčia veido oda…

O aš nežinau nieko,
Nepažįstu savęs
Ir nepretenduoju.

Nesuprantu nė utėlės
Tų išmintingų,
Viską žinančių dievų galvose.

You can call it Love.
You can call it Passion.
You can call it Provocation.
No one cares how you call it.

It’s just a kiss.
And probably it is everything,
What everyone thinks.
Depends on who is the one who thinks.

And you are also free to go fuck yourself.
Like they do.
Because, thank God, it is a free world that we live in.
And democracy is our ruling system.

So, do what you like.
Just don’t hurt others.

Stumia laivelį išminčius vėjas
Farvaterio bėgiais
Farvaterio bėgiais.

Blaško galvelę pakrančių gėlės
Sirenų dalgiais
Sirenų dalgiais.

Supa, supa širdelę mažą
Avelių bangos,
Žvaigždelių bandos.

O aš prie šturvalo
O aš prie šturvalo
Išdurninau vėjelį,

Nuplukdžiau savo laivelį
Į atšiaurų kraštelį
Į atšiaurų kraštelį. 

Ar aš geras lietuvis jei nešoku polkužės?
Jei nešoku visai
Ar aš geras lietuvis?

Ar aš geras lietuvis jei netraukiu dainužių,
Jei Sex Pistols arčiau,
Nei darželiai sesulių.

Jei ne Vytautą, Mindaugą, Šv. Morkų ir Matą
Ir ne seną galybę,
Savo krūtinėje saugau.

Ir ne alų,
O žolę,

Ne bulves,
O brokolį.

Ne trispalvę,
O Margę.

Ne tėvynę ir garbę…
O… Meilę.

Tau.
Ir visiems.

Net negeriems lietuviams.
Ir net visai nelietuviams.

Tai ar aš geras lietuvis?

Ei jūs!
Himnų giedotojai,
Paradų žygiuotojai,
Vėliavų ir fakelų nešiotojai.

Ei!
Rožančių bučiuotojai, deklaruojantys meilę,
Disciplinuotai klūpantys, kai reikalaujama klūpėt,
Stovintys ir sėdintys, kai reikalaujama šito.

Jūsų dievas – netikras.
Tik įvaizdis klišas…

Abstrakcijos meilė –
Jūsų tėvynė šventa.

Pamilkit mane,
Jei ne mano tiesa!

Post Scriptum,

Tu jauna, ambicinga, veržli,
O aš senas, pavargęs ir lėtas.
Ką darysit su tokiu ir kur tokio vieta
Tėvynėje jūsų ir jūsų dieve?

Puikus nacionalizmas,
Vieningas pesimizmas…
Vieno neramu tik tai –
Ką rengia globalizmas?

Su pankais susitvarkėm,
Neliko anarchistų,
Tačiau visur priviso
Jaunų antifašistų.

Kiekvienas mazochistas
Laukia antikristo,
Nors tiktų jam ir Kristus
Svarbu, kad su charizma.

Nacionaline vertybe
Paskelbkime cinizmą,
Nuo svetimų kultūrų mus
Apsaugos nihilizmas.

Aš tavo dar neprinokęs Jėzus
Ant jau numirusios kriaušės, ties greitkeliu.
Aš tavo antsvoris dešiniajame smegenų pusrutulyje,
Ir tavo intymi vietelė kairiajame…

Aš tavo partizaninis karas
Arkties vandenyne,
Aš obuolys ir žaltys,
Ir kvailys.

O dar aš tavo nepažindytas kūdikis,
Todėl savo ugnį geriu.
Aš tavo liepsnojantis gyvas fakelas,
Nes taip šviesiau, po velnių!

Aš karatistas!
Anarchistas.
Seniai gavęs į galvą,
O davęs dar seniau…

O tu man skirtoji,
Tačiau nedetonavusi bomba.
Tu mano denyje, gražuole,
Tik aš už borto.

Tu man nesuprantamas juokas,
Tu manęs nepasiekus daina,
Tu man neprisisapnavęs sapnas,
Tu manęs neaplankius viešnia.

Tu mano nepamylėta moteris,
Negimęs vaikas, neiššauta kulka…
Tu mano neužmuštas priešas,
Nesukalbėta malda.

Tu mano triukšminga vienatvė,
Tu mano neišsakyta tyla,
Tu mano tauta,
Tačiau jau turbūt amžinai svetima.

Dieve, apsaugok Vytį!
Bedievių godžios ryklės
Kėsinasi praryti
Garbingo arklio
Garbingus, didelius kiaušus.

Broliai, apginkim Vytį!
Tuos kiaušinius, kur slypi
Mūsų didybė, vienybė
Ir reprodukcinė galia.

Be Vyčio greit nuvysim
Ir priešų nepavysim
Ratuotų, sparnuotų, raketinių ir išmanių…

Galiu šiltai sėdėt namie,
Drybsoti lovoj, spoksot Tė Vė,
Apsvaigęs nuo tingėjimo nuodų,
Galiu net nebesusivokti kas aš pats esu,

Kodėl esu ir kam, dėl ko, už ką,
Ir kiek gi dar, o Dieve…
Kopiu į kalnus stačiom uolom,
Brendu per krūmus ir balas,

Nereik takelio man, nereik kėdės,
Nereikia eskalatoriaus eilės,
Tenai iš kur aš atėjau nebuvo baldų,
Buvau aš nuogas, net be batų,

Žmogus šioj žemėj auga per vargus,
Mes turim per mažai dienų,
Kad leistume sau tarti: „Dar progų bus“
Ir taip tikrai, dar progų bus,

Ir ne viena, ne dvi…
Jų daug kaip ilgas mūs gyvenimas…
Tik jau tos progos bus ne tokios,
Jos bus kitokios, kitur, kitaip ir mes jau būsim nebe tie,

Vanduo nestovi upėje,
Jis bėga, teka, čiurlena ir keičias nuolatos,
Kaskart lyg ir taip pat,
Bet gaunasi jau nebe taip,

Vanduo nestovi upėje,
Nestovi vietoje ir laikas,
Kas buvo šiandien,
Jau niekad nebebus,

Ir visgi kam taip stengtis,
Ar verta nertis, iš kailio ir skubėt gyventi,
Ar verta mums kentėt, ir vargti, ir maištauti
Tik tai dėl to, kad tai kas buvo jau niekad nebebus,

Na nebebus vienaip, tai bus kitaip,
Bala nematė tos formos, bus kiti džiaugsmai,
Ir kam gi tie sunkumai, kam išbandymai,
Kam tas besaikis noras augti, o gal, apsaugok Viešpatie, netgi praaugti,

Ir plaukt prieš srovę,
Vengti stovinčio vandens,
Kas pasakys kam sunkų akmenį rident į statų kalną,
Kai darbo šio finalą Tu ir pats gerai žinai,

O ar žinai, kas bus tada, kai baigsis Žemė?
Kai nebebus Tavęs ir nebebus Manęs,
Kai niekas mūsų neprimins,
Mūsų daiktai, darbai, idėjos, viltys ir troškimai,

Jų nebebus.. Kas bus tada kada jau nieko nebebus?
O jei jau taip, tuomet sakyk,
Ar neabsurdiškas tas Tavo maišto kelias,
Kurį nuėjęs, tik tai to kelio kitą galą surandi,

Nėra tame gale nei aukso karvės, a nei veršio,
Nei stebuklingų rūmų, ar išganymo piemens,
Nėra tenai net švyturio,
To kur taip skaisčiai švietė tamsią naktį,

Tik tai prisiminimas, Tavo eito kelio,
Jo pačio jau nebėr..
Esi tik Tu ir tik to kelio kitas galas,
O tam gale viskas ir baigiasi.. Tame gale baigies ir Tu,

Ir visgi, kaip svaigina ir kaip gera,
Suvokiant kelio beprasmybę ir jo galą,
Nepaisyt nieko ir žingsniuoti tuo keliu,
Ir juoktis tiesiai į likimo šaltą veidą,
Sarkastišku, suvokiančiu, paties likimo juoku,

Bet kaipgi atlaikyti jo ledinį žvilgsnį
Iš kur gi tiek stiprybės semtis karui ir jėgų,
Ar gali ką toks menkas žemės vabalėlis
Priešpastatyti prieš visatos užmačius piktus?

Visą pasaulio tiesą slepia vienas žodis,
Tai meilė… meilės… meilei… meilę…
Tik linksniai jo skirtingi, bet tiesa viena,
Ir slypi ji tik meilėje karštoj visa,

Nes tiktai meilėje tikrasis suvokimas,
Aistra, tikėjimas, viltis… nusivylimas,
Tik meilėje vienintelė gyvenimo prasmė ir džiaugsmas,
Ir tik joje vienoj, karčiausias liūdesys ir skausmas,

Todėl maištauti prieš likimą gali tiktai mylintis žmogus,
Jis myli mintį, darbą, moterį, pasaulį ir paukščius,
Jis myli visumą ir tiesą,
O tiesa myli jį.

Kokia maža, graži ta Tavo užriesta nosytė,
Prašau tik pasakyki ar Tu dar mane myli mažyte,
Ar dar tiki manim?
Ar dar tiki, Tu, debesim, iliuzija, sapnais,
Aukščiausiais neužkopiamais kalnais…

Ar Tu tiki sparnais?
Tokiais plačiais, plačiais… tvirtais, tvirtais…
Kuriems nebaisūs nei jokie košmarai,
Nei aukšti aukšti kalnai…

Aš Tave myliu…

Nors nežinau ar meile Tu tiki,
O jei tiki, ar sąskaitų piktų jai neturi…
Gal meilė Tau svarbi tik tiek,
Kiek keršto jausmas už kažką…
Pasigailėk…

Kokia šilta Tavo ranka…
Kaip daužosi Tavo širdis karšta…
Kiek skausmo ir skriaudų patyrė,
Kol meilę, laisvę, juoką ir kitus džiaugsmus ištyrė.

Beprotis aš ir pavyduolis,
Aš juodas, blogas, piktas persekiojantis trolis,
Tau, mano meilė – beprotybė, kvailybė, debesys, sapnai…
Migloti psichinio ligonio kliedesiai…

Aš pavyduolis… juodas, persekiojantis blogis,
Aš žaidžiantis Tavo jaunyste ir širdim…

Mažyte, ar Tu dar tiki manim..?

Neliko nepastebėtas,
Jos pastebėjimas..
Kad aš pastebėjau,

Abu mes suprantam, kad suprantame viską,
Suprantam, kad suprantame abu..
Ir kas, iš to kad suprantam?

Tylim..
Tylim..
Nesakom nieko..

Nuleidę galvas,
Ne į akis,
O žiūrim į batus..

Batuose žmogaus siela..
Batai papasakos visą gyvenimą ir visą jausmą..
Jei tik labai tyliai sėdėsim..

Bent penketą minučių…

Nuleisim galvas..
Ne į akis,
O tyliai tyliai žvelgsim į batus..

Ji visą gyvenimą troško laimės,
Bėgo nuo to, ką vadino nelaime,
O dabar…

Dabar..

Žiūrim į batus,
Nuleidę galvas, nesakom nieko…
Tylim..

Ar jau viskas?
Viskas, seni,
Viskas..

Jau seniai..:)

Aš bedalis, benamis, šuva skeltanagis,
Klajojau po didelį miestą,
Ir rūškaną, tamsų ir šlykščiai vulgarų,
Banalų ir pilką, beprasmiškai piktą,

Po miestą gražiausią šviesiausią ir tyrą,
Ir giedrą, ir skaistų, žaismingą kaip vaikas,
Klajojau tom gatvėm, ieškojau namų,
Tik tokių, kuriems manęs reiktų…
Be skylėtų stogų,

Klajojau ieškojau, svajojau, skrajojau,
Kol vieną trobelę dailutę prijojau,
Jos sienos medinės, menu išpaišytos,
Ir stogas ne kiauras, net bokštas iškilęs,

Ir skamba iš jos gražiausia daina,
Ir melodija fleitos, dar nėkart negirdėta
Atrodė turėtų ten būt gera, jauku,
Galbūt net mylėti ir mylimas būti galėčiau

Mąsčiau sau naglai,
Gal priglaus, pamyluos, pamaitins, sušukuos,
Galbūt mano veislė čia įtiks,
Ir mane šie namai amžinai pasiliks

Taip belaukiant, bemąstant, svajojant ir tikint,
Bemylint svajonę ir viltį branginant,
Duris atidarė keisčiausia spalva,
Sakytum šviesi ir lyg perlas balta,

Bet tuo pat lyg juoda,
Tartum kipšas pikta,
Spalva ši patraukė mane kaip gelmė,
Kaip žemės bedugnė, juodoji skylė

Žadėjau jai būti meilus ir švelnus,
Žadėjau būt ištikimas, saugot namus,
Švelniai apkabino mane ta spalva,
Ir glostė, bučiavo ir tarė tada:

Tas geras poetas, o tas geras krušlys,
Tas būtų man ištikimas kolei žemė praris,
Ir kiek dar pasauly puikiausių šunų,
Kaipgi aš tave imsiu jei gal bus geresnių,

Žinai ką šunyti…
Matai ten būda?
Tave aš pririšiu štai ta grandine stora,
Gausi ėsti ir gerti, matyti mane,
Gausi Tu net švelnumo, kai būsiu šalia,

Bet į namą įleisti Tavęs negaliu,
Nes geresnį dar šunį surasti tikiu,
Bet žinoki mieliausias, kad Tu turi viltį
Ir jei būsi kantrus, jei manęs nenuvilsi,

O tuo tarpu kiti šunys nuvils,
Tuomet ši trobelė Tave gal priims
Dar bandžiau gintis,
Žinau, kad yra už mane gražesnių,

Žavesnių ir sėkmingų labiau ir puikiausių krušlių,
Žinau, kad nebūsiu geriausias iš jų,
Bet žinau aš ir tai, kad aš visas Tavo esu
Ir amžinai būt galėčiau jei tik panorėtumei Tu.

Tatai ji išklausė šaltai,
Ir netarusi žodžio,
Grandinę storiausią pririšo tvirtai.

Kol grandinė storoji nėra nutraukta,
Šios istorijos pabaiga dar nėra pabaigta,
Ir žinau aš, kad gali dar daug kas nutikti,
Kad galiu aš pabost, kad galiu nepatikti,

Kad ji gali surasti sau kitą artistą,
Ir taip nutraukt grandines, kolei žemė pradingtų,
Nežinau tik tai vieno…
Kas turi nutikti, kad ji man pati sunkius pančius nuimtų…

O nuėmus šypsotųs ir tartų meiliai,
Užeik mano meile,
Tai Tavo naujieji namai.

Kas aš esu?
Aš begalybė kitoniškų minčių…
Aš sudarytas iš žvaigždžių…
Iš debesų, iš paukščių, smėlio kopų, vandenų…

Manyje telpa viskas.

Juokas ir ašaros,
Džiaugsmas, laimė,
Degančios, švytinčios akys,
Krūtinėj padūkus, jauna išbadėjus širdis.

Ir noras rėkti…
Garsiai garsiai rėkti:
Aš myliu!
Myliu saulę, Žemę, paukščius medžių šakose!

Myliu žmones!
Surūgusius ir viskuo nepatenkintus!
Tuos net labai myliu!
Nes dėl jų nelaimės ir mano laimė kalta!

Aš myliu gyvenimą!
Duokš britvą,
Nuleiskit man litrą
Laimės lašų
Nes krūtinėj nebetelpa
Sprogsiu…

Liūdesys ir sielvartas…

Telpa ištikimybė, pasitikėjimas,
Taip pat išdavystė, abejingumas,
Nepatiklumas, pavydas, pyktis ir kerštas.

Aš galiu negailestingai įžeisti ir įskaudinti,
Tačiau sugebu ir gailėti
Ir užjausti.

Manyje telpa kančia…
Silpnybė, neviltis, noras pasiduoti, kapituliuoti,
Iškelti baltą vėliavą…

Ir rėkti… garsiai, garsiai rėkti:
Velniop viską!
Velniop šią kovą!
Velniop pastangas!
Ir užsikrušk!
Suėsk mane!
Nusispjaut!
Man niekas nebesvarbu!
Nerūpi!
Nebėra prasmės!
Aš pasiduodu…

Tvirtybė, valia, tikėjimas ir viltis…

Manyje po vienu stogu gyvena išmintis ir kvailybė,
Drąsa ir bailumas,
Aš galiu mylėti karštai kaip ugnis,
Galiu taip pat karštai neapkęsti.

Manyje telpa viskas…
Ir visgi, manyje yra per mažai,
Kad galėčiau tarti:
Aš esu pilnas. Man nieko netrūksta.

Nes kiek Tavyje bebūtų nuostabiausių šviečiančių žvaigždžių,
Ir debesų, ir smėlio kopų, vandenų…
Tu būsi tuščias ir beprasmiškas,
Kaip niekam nereikalingas, vienišas surūdijęs kibiras…

Jei Tavyje nebus žmogaus,
Kuris Tave ir užbaigtų…
Pilnai.

Tu esi su manim,
Nors Tavęs čia nėra,
Visad būsi šalia,
Nes esi manyje.

Tu toli, ar jauti,
Kaip ten plaka širdis,
Ji toli, Tu arti,
Tu joje gyveni.

Viskas tik iš vienumos,
Iš skausmo,
Jokios Dievo dovanos…
Nei įgimtos doros ar talento.

Kentėjimas tiktai,
Ir darbas,
Ir atsisakymas…
Būti aklu

Anei matyti nei girdėt gyvenimo esmės
Tik tai tuščiai blevyzgoti
Kvatoti
Kvailai ir nereikšmingai…

Bereikšmiu bėgimu, skubėjimu ir darbu,
Pačiam pabėgti nuo savęs,
Pabėgti nuo likimo…
Iliuzijos vergai.

Tik atsisakymas būti aklu.
Tik maištas!

Ne ne neee..!
Aš nebūsiu toks..!
Nebūsiu aklas..!
Tai blogiau už skausmą…

Tik atsisakymas!
Tik maištas!

Prakeiktas žemės vabalas – žmogus,
Ir žemė prakeikta,
Prakeikti debesys, dangus…
Nejaučia Tavo ašarų žmogus.

Visi jie kruta, bėga, lekia,
Savo kvailybę skubiai veja
Prilėtint tempą bijo jie
Kad nepavytų jų esmė…

Aaaaauuučč..!
Sumautos rimu dekoruotos eilės,
Tik ambicija…
Tuščia ir nereikšminga.

Žodžiai…
Jie nereikalingi…
Kaip grimas
Ant vienišos moters veido,

Tik išterlioja tiesą,
Iškreipia veidą,
Sumeluoja jausmą…
Nelaiminga moteris…

Nemylima.

Jausmo neišreikši jokiais žodžiais,
Nei įmantriausiom rimo formom,
Tik akimis…
Akimis tik!

Bet mes nesuprantam
Kito žmogaus akių,
Mums nerūpi,
Ir nereikia…

Rūpi tik, kad kitiems nerūpi
Mūsų akys…
Ir tai viskas.
Mums nerūpi svetimas jausmas.

Mes nejaučiam kito žmogaus skausmo,
Negirdim jo staugsmo,
Jam širdis plyšta iš sielvarto,
O mes nematom..

Nematom jo,
Ir negirdim,
Ir nenorim
Patirti.

Skaudi tiesa,
Nepageidaujama atsakomybė,
Ir triūsas
Dėl svetimos sielos,

Velniam to reikia,
Velniai jį traukė,
Velniai tegu ir
Gelbėja…

O gal dievai sutvėrę žmogų,
Jam ir skausmą davė,
Kaip išbandymą,
Kaip būtiną jo kelio dalį…

O gal ir abejingais
Viens kitam
Padarė mus dievai?
Tik kam?

Palauk, klausyk…
O gal velniai..?
O gal ir mus pačius sukūrė velnias?
Pagal savo paveikslą…

Tai kasgi?
Velnias ar Dangus?

Pala pala, palauk, broliuk..
O gal iš džiaugsmo?
Sakai iš skausmo,
O gal būt iš džiaugsmo?

I met that girl before an hour,
Most beautiful and charming young smoking flower,
I didn’t know her,
She either me,
Just burning flame was in between.

She said:
I have to go now,
But you must know that I,
I can not understand,
I really don’t know why…
But you…
Incredibly attractive.

Still she:
I don’t know what you did to me,
I even don’t know who you are,
But after all I must admit that I…
I like you
Strange…

She’s gone.

And I gone too
Inside my minds,
Expected nothing…

Until she came,
After five seconds…

Gripped head spontaneously,
With pressure…

And kissed me,
Passionately strong…

And gone again,
Without a word.

I found her then,
And then I lost.

O jų skalbinius taršo vėjas,
Vėjas taršo jų plaukus,
Galvas, gyvenimus, likimus…
Ir vėjas nupučia jų dulkes.

Ir lieka tik vėjas,
Dulkių debesys
Ir tautos
Klaidžiojančios dulkių audroje.

Ir dar lieka tikrieji
Šio pasaulio dievai
Karaliaujantys vėjams,
Viešpataujantys avims.

O jie gieda himnus, odes ir ditirambus
Savo išgalvotiems dievams,
Parpuolę ant kelių talžo savo krūtines
Ir kartoja, kad labai nusidėjo.

Parpuolę ant kelių talžo vieni kitiems snukius
Ir stato jiems miestus
Jiems miestus…
Ne sau.

Bet yra juk ir kitas vėjas
Yra ir dievai tikresni
O debesys plaukia…
Ir dulkės pramanytų dievų.

Ji gimė mišrioje šeimoje,
Baisus nusikaltimas…
Todėl ją, jos broliukus ir sesutes
Sudėjo į dėžę,
Užkalė,
Nunešė į mišką
Ir paliko.
Nematau, neskauda…
Dėžę netikėtai atrado kiti žmonės.
Šuniukai jau buvo apmusiję,
Bet gyvi.
Orką priglaudė mano tėvai,
Kitus šuniukus, kiti geri žmonės.
Orka buvo unikali panelytė…
Ilga kaip taksas,
Raumeninga kaip stafaršyras,
Ant galinių kojyčių aukštuose rugiuose stovėjo tarsi lemūras…
Ji buvo laisva, savarankiška, nekontroliuojama medžiotoja ir banditė,
Mūsų laukų ir pievų karalienė ir deivė.
Ir to siauro žvyrkeliuko…
Ant kurio, po dviejų viešpatijos metų, mūsų mažutę
Savo dideliu džipu pervažiavo didelis ūkininkas.
Nieko nepadarysi…
Tarp dėžės ir ūkininko ji turėjo du metus jaunos amžinybės.
O šiandien turi savo ąžuoliuką,
Kuris kažkada virs iš toliausiai matomu ąžuolu.
Ir ją tada iš saugaus atstumo pastebės visi džipuoti ūkininkai.

Dar viena diena,
Dar viena savaitė,
Dar vienas mėnuo,
Dar viena alga…

Ir vėl diena,
Savaitė,
Mėnuo,
Vėl alga…

Ir vėl,
Ir vėl…

Dar viena vasara…
Atostogos!
Savaitė,
Dar viena…

Nauja žmona,
Dar vienas vaikas.
Naujas darbas,
Vėl nauja alga.

Ir vėl diena,
Savaitė,
Mėnuo,
Vėl ruduo…

Žiema…
Ir vėl diena,
Ir vėl,
Ir vėl, ir vėl…

Ir vėl gyvenimas,
Dar vienas,
Dar vienam,
Vėl pabaiga…

Vėl naujas,
Kitas,
Vėl kitam,
Naujam…

Ir vėl diena
Savaitė,
Mėnuo,
Vėl ir vėl…

Vėl pabaiga,
Naktis, mirtis…
Senam nauja.
Naujam, nauja pradžia…

Be galo,
Daug galų,
Ir vėl, ir vėl,
Naujų, naujų pradžių…

Ir vėl banga,
Ir vėl,
Ir vėl,
Ir vėl…

Į krantą,
Vėl nauja banga,
Pradžia ir pabaiga,
Pradžia ir pabaiga.

Eikš šen!
Šššš..
Tyyyliai..!
Paklausyk..
Kaip tyliai tyliai krenta žvaigždės..

Šššš…
Tyyyliai..!
Įsiklausyk..
Krenta snaigės…

Mažyte mano,
Juk ir Tu krenti…
Ir aš…
Ir jie…
Visi mes krentam…
Tyliai tyliai..!

Mes tyliai gimstam,
Tyliai mirštam,
Savo gyvenimą užmirštam,
Ir mus gyvenimas palieka…
Išduoda,
Pameta,
Pamiršta…

Kaip tyliai mano žodžiai tyluma pavirsta…

O kurgi laikas tyliai dingsta..?
Kodėl mano širdis nerimsta..?
Kodėl netyli?
Kodėl pamilsta?
Pamiršta..!
Kraujuoja..!
Kodėl triukšminga?

Nors viskas, tuč tuojau…
Jau už akimirkos…
Begaline tyla,
Pavirsta.

Dievuliau mano,
Kaip tyliai mes visi žemelėm virstam…

Aš Tavęs lauksiu, lauksiu…
O Tu neateisi,
Užtat ateis ruduo,
O po rudens žiema,

Nors nei vieno nei kito nelauksiu,
Lauksiu tik tai Tavęs,
Bet tu jau nebeisi,
Nes pati laukei ilgai,
O aš tai neatėjau…

Tai ką man dabar su tuo rudeniu veikti?
Ką reiks daryt su žiema?
Pabudęs ryte,
Ne Tave,
O lietų ir sniegą bučiuosiu…

Jiem tyliai meluosiu,
Nes lūpomis jusiu Tave,
Ir sumaišęs vardus,
Ištarsiu Rugsėjui:
– “Vaikuti, myliu…”

Bet Tu negirdėsi,
O ruduo įsižeis,
Ir į mano kietą širdį,
Peilį susmeigs…

Ir suminkštės tada širdis,
Parpuls ji ant kelių…
Ir prapliups krauju ir ašarom,
Maldaudama atleidimo,

Ir ruduo jai atleis…
Tik neatleisi Tu,
Kad ne pas Tave atėjau,
O pas vėją,
Ir pas pageltusius medžių lapus,

Būsi jau tada toli,
Ir su kitu,
Galbūt su savo rudeniu…
O gal ir su Petru.

Moteris man – Šventas padaras,
Šventesnė net už Šventą karvę,
Šventą trejybę ir valstybines šventes,

Šventa moteris ateina iškart po Velykų,
Kada sužydi sodai, išlenda vabaliukai, drugeliai,
Saulutė kada ima šviesti aukščiau.
Ir tada aš švenčiu…

Švenčiu penkias paras,
Kaip ortodoksas rusas,
Kol nuvirstu,
Arba kol nušvintu,
Tarsi paliestas Budos.

Ir sodai užtvindo mano sielą…
Ir moteris – tame sode.

Po to pagiriojuosi savaitę.
Ir vėl grįžtu prie švento moters gėrimo,
Kurį ir vėl geriu kasdieną,
Tik saikingiau, rečiau, sveikiau…
Tik po taurelę su maistu,
Lyg makaronus užgeria Kristaus krauju,
Eilinis, doras, vatikaninis italas,

Užgeriu moterim, skrandžiui svetimą,
Keistu vardu – Gyvenimas,
Vadinamą, šunienos apkepą.
Kad virškintų geriau.

Ir sušlamėjo ji medžių šakose,
Kartu su lapais,
Lingavo su smilgomis ir žole,
Bangavo ramiu ežero paviršiumi,
Jaučiau draikstantis ją savo plaukuose,
Ji buvo švelnus pavasario vėjas,
Ir mes kalbėjomės tyliai.

Sėdėjau ant samanotos žemės,
Ir ji buvo šalia,
Glostė mano akis ir lūpas,
O aš laikiau apkabinęs ją,
Savo širdyje.

Praskrido gagenančios žąsys,
Ir prisipažinau joms,
Kad Tave myliu.

Juzukas mašinoje…
Tik akys…
Gyvenimas…
O Pro stiklą pasaulis nematytas ir neregėtas.

Per 90 metų…
Ir tai tik prieš mirtį…
Iš kaimo…
Kosmosą išvydo.

O ji net neįsivaizdavo, kad tokio pasaulio esama…
Nuostaba…
Ar apmaudas, kad nepažino kažko…
O gyvenimas jau baigėsi.

Prabėgo jau…
Ir še Tau…
Į veidą…
Ką praradai.

Iškeliu rankomis ją iš mašinos…
Dairosi baugiai į ligoninės sienas…
Taip…
Čia atvežiau ją.

Paskutinė kelionė….
Apkabinusi ji mane baugiai it vaikas…
Įsodinu į vežimėlį…
Važiuojame pasitikti mirties.

Dairosi smalsiai kaip vaikas…
Ką tik pamatė, ką prarado…
Tuoj pamatys
Ką atras.

Į palangę dūžta lašas,
Girgžda seno klevo šakos,
Miegu atmerktom akim,
Mintį brandinu širdim,

Blyškios šviesos skrodžia tamsą,
Tykiai atsklendžia motoro verksmas,
O aš prie krūtinės spaudžiu mintį,
Apie laiką, kančią, džiaugsmą, meilę, mirtį…

Greitomis išsiruošiau į darbą,
Stabtelėjau prie konteinerių, greitomis,
Po juos knaisiojosi kažkokia močiutė,
Atsidariau savo mašinos langą,
Švystelėjau savo šiukšles,
Į vieną tų konteinerių,
Greitomis.

“Nemesk, vaikeli, šitaip. Kačiukus užmuši.”

Kartais tuose konteineriuose būna maži kačiukai,
Jie ten šiukšles ėda,
Knisasi už gyvybę.

Kartais mano greitomis paleistos šiukšlės,
Nukrinta ant to kačiuko galvos,
Ir jis nebesiknisa.

O aš lieku,
Tebesiknisu,
Greitomis.

O juk knisosi tenai ir močiutė,
Ar nepritrėškė mano šiukšlės ir jos?

Nežinau,
Nepastebėjau,
Nemačiau kačiuko,
Ir močiutės nemačiau,
Nemačiau kas buvo toliau,
Juk aš visada “greitomis”.

Bet juk kačiukas čia nė prie ko,
Ir močiutė tik simbolis.

Visuomenės dialogas…

O mano širdie savanaude,
Tau niekas nerūpi
O širdie, tik tas tavo prakeiktas skausmas
Ir tik tos tavo sumautos šukės.

O mano širdie savanaude,
Jie dainuoja, šoka, juokias ir dūksta
O širdie, kam smardini orą smagų ir linksmą visuotinį ūpą?
Kad net stebisi ponai rimti ir ponios rafinuotos it stručiai.

O mano širdie savanaude,
Niekam nereikia ir niekam nerūpi
O širdie, tavo meilė
Su laimingaisiais iškūrė.

My poetry is about you, us and myself.
It is about life and death.
About love and madness.
About happiness and pain.

My poetry is about sadness and will.
It can even be about Amsterdam.
Or a small Lithuanian town at the seaside.
Or show up as an ironic critic of nationalistic and homophobic habits of society.

So as you see it can be about everything.
But mainly it is not about what it is.
It’s just a state of my own heart.
And nothing about any of the great truths’.

There are too many of them…
And each of us has at least a billion.

So, just an ordinary feeling
Of an ordinary man
With his ordinary truth,
And the ordinary madness,
Of his ordinary heart.

About something
What is among us.
Around
And inside.

Anyways…

Most commonly
It is in Lithuanian
Which means that
It doesn’t matter.

But I am doing my best…
I even learned to work with google translator
And became a video artist
To make my metaphors more comprehensible to aliens.

Anyways…
(Once again).

Nowadays aliens don’t use metaphors.
Nowadays they don’t have time for them.
(They don’t have time at all).
Nowadays, you must be rapid, short, and concrete.

Sadly, my heart is silly.
It doesn’t follow modern needs.
And even more disappointing is that
It is stronger than my smart practical head.

Mano poezija

Mano poezija apie Tave, mus ir save.
Ji apie gyvenimą ir mirtį.
Apie meilę ir pamišimą.
Apie laimę ir skausmą.

Mano poezija apie liūdesį ir valią.
Ji gali būti net apie Amsterdamą.
Arba mažą miestelį Lietuvos pajūryje.
Arba pasireikšti kaip ironiškas kritikas nacionalistinių ir homofobiškų visuomenės apraiškų.

Kaip matote ji gali būti apie viską.
Tačiau labiausiai ji nėra tai apie ką ji.
Ji tik būsena mano širdies.
Ir nieko apie didžiąsias tiesas.

Jų per daug…
Kiekvienas iš mūsų turime bent milijoną.

Taigi, tik eilinis jausmas
Eilinio žmogaus
Su savo eiline tiesa
Ir eiliniu pamišimu
Savo eilinės širdies.

Apie kažką
Kas tarp mūsų.
Aplink
Ir viduje.

Tėk to…

Dažniausiai
Ta poezija lietuviškai
Kas raiškia, kad
Nesvarbu.

Tačiau darau ką galiu…
Netgi išmokau dirbti su google vertėju
Ir tapau video menininku
Kad mano metaforos taptų labiau prieinamos ateiviams.

Tėk to…
(dar kartą)

Šiais laikais ateiviai nenaudoja metaforų.
Šiais laikais jie neturi laiko joms.
(Jie neturi laiko išvis).
Šiais laikais, privalai būti greitas, trumpas, konkretus.

Deja, mano širdis per kvaila.
Ji neseka šiuolaikinių madų.
Ir net labiau nuvilia, kad
Ji stipresnė nei mano sumanus, praktiškas protas.

[2021, Arendal, NO]

Tavo meilė numirs Paryžiuj,
Tavo meilė numirs Paryžiuj,
Tavo blakės sugrįš į tėvynę.
Sugrįši ir tu.

[2021, Arendal, NO]

Mano būtis tarp dviejų girnų…
Tarp rimstu – nerimstu,
Tarp myliu ir nekenčiu.
Ji tarp dviejų girnų..
Ir tik byra miltai
Gražu.

[2021, Arendal, NO]

Įsivaizduok, kad jau nėra žemės.
Tik kosmosas.
Ir aidas tame kosmose akimirką žybtelėjusios civilizacijos.
Edith Piaf vinilas juodosios materijos begalybėje..
Tarsi užgesusių žvaigždžių šviesa keliaujanti šviesmečiais tik tam, kad paliudytų savo grožį tolimų galaktikų būtybėms.

[2020, Alesund, NO]

Jau milijoną metų
Jis mėlynas, o ji žalia.
Tik to paties – prie Nilo,
Pakito Viešpaties spalva.”

[2019, Klaipėda, LT]

Kultūra –
Tai surogatinė natūra.
Paguoda tiems, kurie toli nuo jūros –
Glazūra…

[2019, Klaipėda, LT]

Kiekvienas kvailys turi teisę būti kvailiu,
Kaip šuo – būti šuniu.

Kvaila piktintis dėl kvailio kvailumo,
Kaip dėl šuns šuniškumo.

Tačiau kiekvienas turi teisę būti kvailiu,
Savaip… Taip, kaip išmano.

Taigi, vieni kvailioja smagiai, kiti piktinasi kvailai,
O saulės visiems vienodai.

[2018, Vilnius, LT]

Mano meilė prasideda,
Kai niekas nemato,
Ir negirdi.

Ji per daug trapi,
Ir šventa.

Parado maršas –
Jos mirtis.