Taigi, aš teigiu, kad portretas gali būti tragedija, komedija, drama, erotika… Ir dar aš drįstu teigti, kad man patinka, kai jis turi bent truputėlį pornografijos žanro bruožų – akiplėšiškai apnuogintos, viešai atvertos, intymiausios paslapties ir gelmės, šiek tiek vulgarios, gal juodos, gal spalvingos… kurios šiaip jau neparodytum niekam, nebent susapnuotum, tačiau neišdrįstum to sapno suprast.
Portretas yra transcendentinė riba tarp čia ir ten. Jis nepriklauso nei šiam, nei anam pasauliui. Nei fizinis jis, anei dvasinis. Pakibęs… Tarp skaidraus dievų eterio ir tirštos pasaulio realybės – tarp girnų. Tarpininkas, su dviem apskritais, ryšį tarp skirtingų dimensijų užtikrinančiais portalais, kurių rainelėse transliuojamas anapusinis sapnas – asmenybės esmę skalaujantis pasąmonės vandenynas. Bet ne vien akys… Lūpų kampučiai, skruostai, plaukai, bučiniai, pirštai, žiedai, auskarai, batai, suknelės skliautai, marškiniai, mašinos, namai, kaminai, miško kvapas, paukšteliai, gyvatė, uosto kranai ir garsai – teleportuoja į chaoso tobulybę, deja, ne visuomet įkandamą racionaliam protui. Todėl ir piešti, ir skaityti portretą geriau užmerktomis akimis.