XIX amžiaus pradžioje jį vadino Ville Lumière’o (1*) vardu. Jis buvo iš tų, kuriam užteko 3 valandų miegui, o jo gaivališkos asmenybės sluoksniai negeso šiam būdraujant. Piešingai! Jis bangavo šiltomis spalvomis, nešvankiomis dainomis ir moterimis, prekiaujančiomis obuoliais bei veneriniais malonumais. Amžininkai prisimena jį kvepėjus jaunu vynu, šlapimu, suodinais fasadais, skalbinių paplavomis ir aliejumi. Jis pirko ir pardavinėjo meilę, vaisius, supuvusius riešutus, gyvenimą ir absurdą, su visais In ir Jang ir dar begalybe keisčiausių poskonių, kuriais šie aplipę.
Po maždaug šimto metų Jungo analitinė psichologija pasirems Ville Lumiere’o asmenybe kaip idealiu vyro, su tobulai išreikšta anima, pavyzdžiu. Visgi, Lumiere’as pats niekada nepripažino ir net gėdijosi minties, kad galėtų būti priklausomas nuo iracionalių (moteriškų) jėgų, kurių visiškai nekontroliuoja ir net priešingai – jos absoliučiai kontroliuoja jį. Tai rimtai žeidė jo vyrišką orumą, todėl daktarą Jungą avansu, dar iki jam gimstant, pravardžiavo “diletantu, mistiku, šarlatanu ir ne rimtais mokslo reikalais užsiimančiu, o tiesiog kvailiu”. Vėliau Freudas, gindamas savo mokinį, Lumiere’o garbei išves oralinės ir analinės stadijos teorijas. Iš šių ir dar daugybės čia neįvardintų pavyzdžių, galime tvirtai teigti, kad mūsų herojaus santykiai su žmogaus sielos pažinimu užsiimančiais mokslininkais nebuvo patys geriausi. Lumiere’as nepažino savęs, nepretendavo ir net laikė tą nederančiu bei linksmybę blaškančiu dalyku. “Reikia gyventi, o ne galvoti apie gyvenimą” – sakydavo jis.
Ir iš tiesų, jo gyvenimo tempas pasidarė toksai intensyvus, kad vieną dieną pajuto savo gyslomis tekant jau nebe žvakes, dujas, aliejų ar žibalą, o elektrą. Metalinio vėrinio karoliai, puošę Lumiere’o kaklą, sužibo ryškiau, nei kada nors. Jo animos suknelių skliautai nusidažė Renoir’o teptuko virpuliu, o vyrų žvilgsniuose sukibirkščiavo jų atspindžiai. Jau nebereikėjo jam nė 3 valandų miegui. Pasaka, kurioje atsidūrė vadinosi Belle Époque, todėl į mokslininkų rekomendacijas sapnuojant perkrauti smegenis, atsakydavo, kad “būtų stačiai kvailys, jei būdamas pasakoje eitų miegot”. Meno ir kultūros istorikai identifikuoja Lumiere’ą gausybėje impresionistinių drobių: jį sutinkame Toulouse-Lautrec’o Moulin Rauge’o kankano siautuly, Edouard’o Manet naktinių užeigų poezijoje ir net Edgar’o Degas jaunų balerinų užkulisiuose Lumiere’as reiškėsi kaip aktyvus patronas.
Tai buvo Eldoradas, kuris vaizdavosi, kad bus amžinai. Mažiausiai progai pasitaikius Lumiere’as cituodavo dar neišnešiotą Margaret Thatcher, karštai įtikinėdamas draugus ir kritikus, kad jų pasakai alternatyvos nėra ir kad jau tuoj tuoj ateis toksai Fukuyama, kuris “visiems jums, sumauti smirdžiai, parodys, kad tai tikrai yra pasaka ir ne šiaip sau pasaka, o jos galas, kuris įšalęs ledynuose amžiams ir kad jau Darvinizmas nebe madoj”.
Tuo tarpu, Lumiere’ui bekalbant, jo vidaus degimo varikliai sukosi vis stipriau, išlaisvindami neapsakomus kiekius procese susidarančių metano dujų, kurios skleidė keistus garsus, gadino orą ir kėlė bendrą kūno temperatūrą. Negelbėjo niekas. Išbandyta viskas: Paracetamolis, Ibuprofenas, žolelės, šaknelės, žirneliai, klijuojami lapeliai, vidurių paleidimas, kraujo nuleidimas, perpylimas, užkalbėjimas, egzorcizmas, flagelantizmas, net egoizmas, eskapizmas, filatelizmas, fatalizmas ir falizmas nesiūlė išeities.
Ledynai tirpo ir muselė atitirpo. Išskleidė plačiai sparnus. Paliko šiltus namus. Ir išskrido. Į apkasus. Šlapius… Ir primindžikavo ji ten apkasų pėdų, kuriomis dar neseniai Montmartre’o bulvarų grindinį mynė. Jomis pasaka užrašinėjo savo kraupų moralą. Tačiau gal, kad užrašinėjo piktogramomis, kurių niekas nesuprato, o gal, kad visai apsisuko galva, nes dar vakar iš kakliuko gyvenimą gėrę, dabar svaiginančių mirties skonių išėjo padegustuot – gal todėl niekas to moralo nesuprato. Bet ugnimi alsuojantys slibinai sugrįžo, kad paaiškintų suprantamiau: dar gyvą gražiosios pasakos atminimą paversdami pelenais, o tą, kuris nuoširdžiai stebėdamasis vis klausinėjo – “kaip galima būti kuo nors kitu, nei Lumiere’u?” – pastatydami į keturpėsčią pozą, savojo autoritetingo moralo valiai ir malonumui.
Sunkiausiomis tos siaubingos apgulties dienomis Lumiere’as paprasčiausia kanceliarine plunksna išsitatuiravo du kinietiškus hieroglifus, kurie palaikė jo dvasią sueities metu ir jai pasibaigus. Pirmasis simbolis reiškė: “Viskas praeina. Praeis ir šitai”. Antrasis, tuo tarpu, skelbė: “Coca Cola”. Ir tikrai, viskas pasibaigė greitai. Tik nesibaigė atmintis, gėda ir laisvo kritimo potyris, su pilnu krepšiu sūrių, vietoje parašiuto.
Šiandien Lumiere’o kaip ir kiekvienos didelės asmenybės dvasia slepiasi katakombose, požemiuose, rūsiuose, kanalizacijos šuliniuose, tuneliuose, šachtose, sudegusios Notre-Dame’o katedros palėpėje ir tamsiame Senos vandenyje. Ją globojantys šventieji kartais išnyra į paviršių, sukeldami nerimą ir tikrą prieštaringų jausmų audrą šampano vonioje plūduriuojančioms austrėms, austrėms ir lenkėms, transporto kamščiams ir vynui, ir jo kamščiams, tuštybei, romantikai, Afrikai, menui ir lapams auksiniams ant Jim Morisson kapo. Periodiškai apsireiškiantys išminčiai čia ne garbinami, o vadinami ligų nešiotojais ir riebiomis, šlykščiomis žiurkėmis, kurios, be kitą ko, žiauriai persekiojamos, nuodijamos ir prikalamos prie kryžiaus. Nors kartais bandoma neigti ir apsimesti, kad jų visai nėra, tačiau būna ir tokių nušvitimo akimirkų, kuriomis visa savo esybe pajunti, jog pagrindinis Lumiere’o kosmosas viešpatauja būtent tuose viduriuose ir tik šventųjų žiurkių apsireiškimai mums paliudija ir atneša užuominų grūdelius apie tai, iš kur ir apie ką yra tas Lumiere’as ir apie ką esame mes.
© Valdas Jencius
[2023, Klaipėda]