Tekstai: Tarptautinis pripažinimas Oslo muziejuje (+video)

Dar niekada ir niekam šito nepasakojau, tačiau dabar užplūdo toksai nenumaldomas garbės troškimas, kad štai imsiu ir papasakosiu apie tą dieną, kai pirmąkart sulaukiau tarptautinio pripažinimo! Ir ne bet kur, o nacionaliniame Oslo muziejuje. Publika tąkart man plojo atsistojusi ir net apsaugos darbuotojai tąkart man atskubėjo kepurių nukelt!

Taigi, išbandžiau tokios, ten eksponuotos šiuolaikinio meno instaliacijos galimybes ir atskleidžiau, kad ji kur kas melodingesnė ir skambesnė, nei turbūt pats tą instaliaciją sukūręs menininkas ar muziejaus administracija galėjo numanyt.

Kūrinio aprašymas kvietė prasieiti vertikalaus žmogaus masteliui pritaikytu skardiniu koridoriumi, labai primenančiu ventiliacinę šachtą. Kiekvieną čia užėjusio lankytojo žingsnį lydėjo iškilmingi metalo dūžiai, kuriuos savo ruožtu sekė sakralaus aido bangomūša. Galėjai pasijusti tarytum katedros varpo, kibiro ar kitokio muzikos instrumento viduje. Koridoriaus gale buvo apskrita aikštelė. Kaip vėliau išsiaiškinau, tikėtasi, kad ją pasiekęs meno mylėtojas apsisuks ir tvarkingai parkulniuos atgal, užleisdamas vietą kitam lankytojui.

Viską atlikau griežtai pagal instrukciją, iki pasiekiau tą apsisukimo aikštelę, iš kurios grindų veržėsi pragariškai dangiškos prožektorių šviesos. Užkluptas tokių aplinkybių ir būdamas iš prigimties silpnas bei menkos dvasios žmogus, aš, žinoma, leidausi lengvai suvedžiojamas. Neįtardamas, bet ir nepersistengdamas įtart savo paties pasąmonės klastos bei pasiduodamas kiekvieno lietuvio širdyje gyvam kanopiniam instinktui, nutariau atlikti kuklų nukrypimą nuo programuotojo suprogramuotos programos…

Tikrai nemaniau, kad darau ką nors netinkamo, kada šokau tą ritualinį šokį. Vis trankiau… Vis giliau nirdamas į save. Vis tiksliau išreikšdamas ritmingai artikuliuotą mantros melodiją. Kol tarsi apimtas transo pasijutau, kad jau turbūt nebe čia… Gal sapne šoku. Tokiame, kuriame dar būdrauji šiek tiek ir dar gali pagalvoti, kad “po velnių, tikrai gera instaliacija!”

Ir tada, didžiulei savo paties nuostabai, kuri sukėlė dar ir sumišimą ir nekantrų smalsumą, išgirdau kakofonišką žingsnių skambesį, kurio ten jokiu būdu neturėjo būti, nes juk į instaliaciją užeinama ir būnama ten po vieną, o tie žingsniai tikrai ne mano – mano ritualinio šokio harmoniją sudrumstė invazinė rūšis – jie svetimi. Ar šie žingsniai to paties sapno dalis? Ar perėjimas į naują? O gal aš jau pabudęs?

Pasirodė nuožmios figūros kontūrai, susijaudinusio muziejaus apsaugininko pavidale, kuris ragino tuč tuojau liautis ir išeit: “it’s not a playground for you. Stop it right now. Come! Come!” Paklusau. Nutraukiau ceremoniją. Ir išėjau. Skambiai, tačiau jau nebe taip darniai aidint žingsniams… Išėjau.

Prieš užeinant į instaliacijos vidų, prie jos lūkuriavo viena moteris. Dabar čia išvydau apie trisdešimties muziejaus lankytojų minią, kurių veidai nekantriai ir su dideliu susirūpinimu laukė žvėries. Ir štai pasirodė jis – šokantis žvėris, meškinas, aš (kuris šiaip jau ne per dažniausiai šoka). Akimirką stabtelėjau. Apžvelgiau visų susirinkusiųjų veidus. Ir žemai nusilenkiau.

Tuo tarpu, kiek tolėliau nuo publikos, prie ešafoto, manęs jau laukė karalienės sargybinis, balsu kviesdamas nedelsiant prieiti arčiau priimti komplimentų meistriškai atliktai muzikinei aranžuotei. Būdamas gerai išauklėtas, paisydamas etiketo ir padoraus elgesio normų aš, žinoma, dar kartą žemai nusilenkiau fanams ir nušliaužiau apsaugos darbuotojo pusėn, dabar mano žingsnius lydint jau nebe skardaus aido bangoms, o trankiems plojimams ir kažkodėl džiugiam, tačiau drąsos įkvepiančiam juokui.

Paguldžiau galvą ant kelmelio ir iš padilbų stebėdamas ant giljotinos ašmenų smagiai žaidžiančius saulės zuikučius paaiškinau budeliui ką galvoju apie improvizacijos laisvės svarbą, tokiam meno kūriniui, kurio techninėje charakteristikoje numatytas publikos įtraukumas ir kad neprograminis “hepeningas” yra neatskiriama to kūrinio gyvenimo ir jo prasmės dalis ir kad šios atskleistos naujos galimybės ir ribos tik prideda vertės kūriniui ir muziejui, o ne atvirkščiai. Išklausęs visą tai ir dar daugiau budelis apsigręžė ir isteriškai mostaguodamas rankomis ir kartodamas, kad su moterimis ir bepročiais nedirba, kad ne tam mokslus krimto ir jau gana visko ir išvis…

Tai buvo žaidimas, pokštas, šypsena, pasidavimas pasąmonės impulsui, virtęs nauja nesuprojektuota kokybe. Tai buvo aukštyn kojomis apverstas pradinis menininko sumanymas, kai tas, iš kurio tikėtasi santūraus meno vartotojo vaidmens, paklūstant griežtai apibrėžtoms taisyklėms ir riboms (nors deklaruojant žiūrovo įtraukumą), nuo jų nukrypdamas pats tampa menininku, pasiūliusiu naujas ribas, formas ir prasmę.

© Valdas Jencius
[Klaipėda, 2023]

Leave a Reply

Your email address will not be published.