KLAIPĖDOS PORTRETAS

INTRO Į PORTRETO TEMĄ.

Taigi, aš teigiu, kad portretas gali būti tragedija, komedija, drama, erotika… Ir dar aš drįstu teigti, kad man patinka, kai jis turi bent truputį pornografijos žanro bruožų – akiplėšiškai apnuogintos, viešai atvertos, intymiausios paslapties ir gelmės, šiek tiek vulgarios, gal juodos, gal spalvingos… kurios šiaip jau neparodytum niekam, nebent susapnuotum, tačiau neišdrįstum to sapno suprast.

Portretas yra transcendentinė riba tarp čia ir ten. Jis nepriklauso nei šiam, nei anam pasauliui. Nei fizinis jis, anei dvasinis. Pakibęs… Tarp skaidraus dievų eterio ir tirštos pasaulio realybės – tarp girnų. Tarpininkas, su dviem apskritais, ryšį tarp skirtingų dimensijų užtikrinančiais portalais, kurių rainelėse transliuojamas anapusinis sapnas – asmenybės esmę skalaujantis pasąmonės vandenynas. Bet ne vien akys… Lūpų kampučiai, skruostai, plaukai, bučiniai, pirštai, žiedai, auskarai, batai, suknelės skliautai, marškiniai, mašinos, namai, kaminai, miško kvapas, paukšteliai, gyvatė, uosto kranai ir garsai – teleportuoja į chaoso tobulybę, deja, ne visuomet įkandamą racionaliam protui. Todėl ir piešti, ir skaityti portretą geriau užmerktomis akimis.

Aš pamėginsiu piešti Klaipėdos kosmosą ir jeigu man nesvietiškai pasiseks, jį stebėdami bent per kruopelytę labiau suvoksime save ir kitus (nepriklausomai iš kurio kosmoso būtume ar apie kurį galvotume). Aš, be abejo, suprantu, kad mano priemonės nepateisinamai kuklios, tačiau turėsiu kliautis tuo, ką turiu – vaizdais, žodžiais, garsais ir tikėtis, kad gal pavyks iš to žmogiškos kūrybos ribotumo išspausti bent lašelį grožio ir prasmės tarp eilučių. Žiūrėti visus Klaipėdos portreto tekstus ->

Projektą remia:

Projektas finansuojamas Klaipėdos miesto savivaldybės stipendijos kultūros ir meno kūrėjams lėšomis [2021-10-01 – 2022-11-30]