Dokumentinės ir meninės fotografijos ciklas:

KLAIPĖDOS PORTRETAS.

Tekstai

2021-2023

Mes nedidesni už NIEKĄ,
Nebent mažumu.

Ir negarsesni už TYLĄ,
Tik sodu…
Obelų.

INTRO Į PORTRETO TEMĄ.

Mes mėgstame pasikalbėti… Mėgstam suprasti, būti suprasti ir susikalbėt. Bet būna ir kad nesusikalbam. Kartais kiekvienas tampame svarbiausia kosmocentrine saule ir pykstame, kai neišmanėliai nesuvokia šito. O kartais nebūnam saulėmis, bet vis tiek, žiūrėk, imam ir nesusikalbam. Pabandom neimti, bet vis tiek neišeina… Tas pats. Na, žodžiu, visaip būna. Nebūna, laimei, kad visada ir visur tik nebūna. Būna, kad ir būna. Pavyksta, pasiseka kartais… Susikalbėt. Nors atrodo man, kad rečiau vis. Gal todėl, kad senstu.

O gal išties keičiamės visi (net naujagimiai). Patys, savaime… Arba kažkieno nematoma ranka mus keičia. Nebūtinai visada į gerą arba blogą. Tiesiog keičia. Net pati nesuvokdama kaip.

O gal, kad dabar toks ypatingas metas, kai vis dažniau dialogas vyksta tarp tūkstančio garsiakalbių – barškalais, tarškalais, birbynėmis, pajacais, jų būgniukais ausų ir kamštukais, ir dar koviniais plaktukais, skirtais trankyti konkurentų makaulėms, širdims, smuiko raktui ir balso stygoms… Ir pakimba Laura ant kaklo tam chorui, kuris garsiau už visus, trankiau, brutaliau… Mano atokią sodybą pasiekia SEL per dešimtį mylių. Nemyliu. O kad su Mocartu, Hamletu, Kieferiu šitaip…

Bent apsibrėškime sąvokas. Kad saulė – tai saulė – ne jūra; o jūra – ne pelkė, o ta pati jūra; o jeigu, kam jūra – tai prūdas – gerai, tebūnie, nors ir liūnas ar blūdas… Kad tiktai žinotume šitai, kai anas sakys: “mano jūra rami, kartais banguota, o būna, ji dūksta”. Tada net su skirtingais to paties daikto ar reiškinio suvokimais kalbėdami bendrąja tema įgysime didesnius šansus suprasti vienas kitą.

Ir taip, manasis “portreto” suvokimas gali skirtis, nuo jūsiškio, o gali būti apytiksliai tapatus. Galima mėginti jį užginčyti, bet kur kas naudingiau visiems bus, jei pamėginsime sulaikyti savo kovinius vanagus ir žirgus nuo invazijos į kaimynų žemę, už tai vien, kad šie saviti. Kur kas naudingiau savo unikalumą praturtinti kitais unikalumais, o ne kautis beprasmiškuose ir alinančiuose mūšiuose, tik tam, kad išliktume paralyžiuoti savo “tobulybėje”.

Taigi, aš teigiu, kad portretas gali būti tragedija, komedija, drama, erotika… Ir dar aš drįstu teigti, kad man patinka, kai jis turi bent truputį pornografijos žanro bruožų – akiplėšiškai apnuogintos, viešai atvertos, intymiausios paslapties ir gelmės, šiek tiek vulgarios, gal juodos, gal spalvingos… kurios šiaip jau neparodytum niekam, nebent susapnuotum, tačiau neišdrįstum to sapno suprast.

Portretas yra transcendentinė riba tarp čia ir ten. Jis nepriklauso nei šiam, nei anam pasauliui. Nei fizinis jis, anei dvasinis. Pakibęs… Tarp skaidraus dievų eterio ir tirštos pasaulio realybės – tarp girnų. Tarpininkas, su dviem apskritais, ryšį tarp skirtingų dimensijų užtikrinančiais portalais, kurių rainelėse transliuojamas anapusinis sapnas – asmenybės esmę skalaujantis pasąmonės vandenynas. Bet ne vien akys… Lūpų kampučiai, skruostai, plaukai, bučiniai, pirštai, žiedai, auskarai, batai, suknelės skliautai, marškiniai, mašinos, namai, kaminai, miško kvapas, paukšteliai, gyvatė, uosto kranai ir garsai – teleportuoja į chaoso tobulybę, deja, ne visuomet įkandamą racionaliam protui. Todėl ir piešti, ir skaityti portretą geriau užmerktomis akimis.

Aš pamėginsiu piešti Klaipėdos kosmosą ir jeigu man nesvietiškai pasiseks, jį stebėdami bent per kruopelytę labiau suvoksime save ir kitus (nepriklausomai iš kurio kosmoso būtume ar apie kurį galvotume). Aš, be abejo, suprantu, kad mano priemonės nepateisinamai kuklios, tačiau turėsiu kliautis tuo, ką turiu – vaizdais, žodžiais, garsais ir tikėtis, kad gal pavyks iš to žmogiškos kūrybos ribotumo išspausti bent lašelį grožio ir prasmės tarp eilučių.

Šiandien Klaipėdą talžo vėjas ir bangos,
O štai vasarą talžė spalvos.
Tada reikėjo laikytis tvirtai,
Kad nenupūstų.
Dabar su vėju
Piešia juoką vaikai.

APIE PROGRESĄ.

Lotyniškas “progressus” -> iš veiksmažodžio “progredi” -> pro + gradi (pirmyn + eiti).
Mes bėgame. Tik, kur link ir nuo ko?

Ar būtinai ėjimas į priekį visuomet reiškia kažką panašaus į artėjimą prie tobulumo, augimą ir stiprėjimą, o ėjimas atgal – būtinai nutolins nuo siekiamos tobulybės, mūsų raumenys trauksis ir jėgos apleis? Kritikos teorija moko, kad veiksmas orientuotas į pažangą vienoje srity, gali sąlygoti regresą kitose ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, neatsakingai pasirinktos materialinio progreso priemonės gali tapti tiesioginiu kultūrinio, socialinio, psichologinio regreso šaltiniu. Tuo tarpu visuotinis kultūrinio sąmoningumo stiprinimas – sukurti pamatą, su atskiromis visuomeninio organizmo funkcijomis harmoningiau suderintai, ekonominei dinamikai.

Didžiausia visuomenės atsakomybė ir rūpestis turėtų būti orientuota į priemones, padedančias išvengti to, ką pavadinčiau “vaiko-žmogaus paradoksu” – kuomet vaikui augant, jame sumažėja žmogaus (individualios ir socialinės kultūros). Jeigu, šiam augant, jame žmogiškumo nesumažės arba net rasis daugiau, tuomet galėsime laikyti, kad konkreti visuomenė su savo pagrindiniu uždaviniu susitvarkė ir įgijo svarbų imunitetą, kurio dėka kur kas natūraliau susitvarkys su kitais išorės ir vidaus iššūkiais.

Jonas Mekas “Laiškuose iš niekur” rašė apie aveles, kurios visos ėjo pirmyn, tiesiai, su fabrikų dūmais, progresu, pažanga… Ir tik viena ėjo atgal – link upelio. Mažasis princas, beje, paklaustas, ką darytų jei paroje būtų pusvalandžiu daugiau laiko, taip pat atsakė, kad “nueitų prie upelio”. Gal ir mums, kaip tik dabar, progresyviausias ėjimas būtų regresyviai apsigręžti ir pasekti išmintinga Meko avimi ir Mažuoju princu…

Sapnų ir vizijų pavidalu miesto pasąmonė mums siunčia priekaištus (tačiau esama juose ir vilties). Žmonės kalba, kad dangaus dievui Horui užmerkus akis, Klaipėdos širdies griuvėsiuose (piliavietėje) rodosi pavianai, kurie, kiaurą naktį tupėdami buvusios irklavimo bazės “Neptūnas” balkone, kantriai laukia patekančios saulės.

Čia buvo didelis gluosnis. Tikra vietos dvasia. Bet, štai, vieną dieną atėjo dėdės su benzininiais pjūklais ir per 5 minutes nupjovė tą, kuris kartu su miestu augo daugybę metų. Aikštė ir nuotaika joje pasikeitė iškart. Pastatai nuvyto. Mažiau gyvumo, daugiau nykumos. Miestiečiai apdėjo akmenimis, tarsi žvakelėmis, to nupjauto gluosnio kamieną ir pašlakstė raudonais dažais, kad budeliai susigėstų. Ir stebukle – kelmas sužaliavo. Naujos šakos ir laja lyg brandaus medžio. Miestiečiai nudžiugo, kad medis nepasidavė. Kad triumfavo teisybė. Atkuto ir senamiesčio aikštė su fachverkiniais namais. Bet ir vėl atsiuntė pjūklus. Ir vėl pilka… Ir ką jūs manot? Neužilgo vėl žalia!

Gėris niekada nepasiduos tiems, kurie nekviesti ateina su ginklais ir pjaudami medį aiškina, kad pastatys tiltą!

APIE LĖTĄ VIRTUVĘ IR STEBUKLĄ.

Subtilus žmogus yra gerovė.
Senas medis miesto centre yra gerovė.
Objektyviai pagrįstas pasitikėjimas valstybe yra gerovė.

Vytautas Kavolis savo paskaitose yra citavęs Ignaco Lojolos mintį apie tai, kad Dievo stebuklas palieka ilgalaikį įspūdį, o Velnio stebuklą demaskuojame iš trumpalaikio ir trapaus akimirkos džiaugsmo, po kurio vėl sugrįžtama prie bergždžios beprasmybės.

Manau, kad tie patys principai galioja studijuojant stebuklų receptūrą. Greitas maistas negali prilygti lėtam, o tam, kad XVII a. miesto aikštėje pasodintas ąžuolas pergyventų 20 kartų, reikia, kad 400 metų tautos kultūra atlaikytų pamatinių vertybių egzaminą – nenukirstų to medžio ir neužstatytų dar vienu prekybos centru. Tuomet ir ąžuolas ir tauta bus nuo Dievo. O štai visokios viešųjų ryšių akcijos – gal labiau nuo velnio – nes giminiškos greitam maistui ir netvarios egzaminuojančio laiko akivaizdoje.

Taip ir žmogus sukuriamas ne džiaugsmo ir pramogų blyksniais, o kantriu darbu, lėto maisto virtuvėje, eksperimentuojant su skirtingų skonių patiekalais.

Valstybės arba miesto prasmę, visai kaip žmogaus, pagrindžia jos egzistencinio tikslo pagrįstumas – pati dėl savęs ji gyvuoja (kaip gyvuoja ir parazitai, gyvuojantys kito sąskaita) ar gyvuoja, kad tai aplinkai, kurioje gyvuoja, ir net tolimesnėms aplinkoms, būtų geriau. Tokia, paklausta: “kodėl tu valgai?” atsakys: “tam, kad turėčiau energijos kurti geresnį pasaulį mokslo, meno, literatūros, politikos, į žmogų orientuotos architektūros ir urbanistikos, gamtosaugos priemonėmis”.

Galimas destruktyvus produktyvumas, orientuotas į pilvą ir grindžiamas pilvu, o galima, aukštai iškelta galva, produktyviai kurti save ir pasaulį. Ir tada, dar ir kažkaip natūraliai, iš to išeina, kad norisi tokiu ir žavėtis, gerbti, sekt.

Mes tik vaikas, bėgantis pajūrio smėliu.
Mūsų pėdas šitam mieste nupučia laikas.

APIE POKYČIŲ ĮMANOMYBĘ.

Šiame socializme visi lygūs. Triukšmo chaose nuskęsta mintis. Fragmentų jūroje skęsta Proust’as. Ta pati banga nuneša buitines atliekas, plastiką, nirtulį, tuštybę… Ir meilę. Toli nuo kranto. Į nereikšmingumo ir užmaršties vandenyną. XXI amžiaus moderni kultūra kartais primena smauglį, grėsmingai palinkusį ties kultūros gavėjo klynu (kuris, dar ir pats, įamžina savo egzekuciją). Kultūros davėjas, tuo tarpu, mėgaujasi komercine sėkme ir šviesiuoju Kalnapiliu, vienkartinėje taroj.

Orwell, Huxley, Bradbury, Zemyatin’o distopijas vadiname šiuolaikinio pasaulio pranašais. Ir lyg šventraščio tiesą išpažįstame nekvestionuojamus Margaret Thatcher žodžius, jog “alternatyvos nėra”. Mūsų atlaidi, ironiška ir pranašumo kupina šypsena skrieja naivių svajotojų apie kitokį pasaulį ir utopiją pusėn. Ja ir užmušame alternatyvos galimybę. Savo šypsena…

Šito miesto venomis teka anglis ir rūdys,
O ji jo krūtinėje plaka
Geležinkelio dūžiais.

Šito miesto venomis teka jūros dumbliai,
Ir vabalėliai dumble…
Ieško saulės dulkės.

APIE SPALVAS.

Miestas yra tapytojo paletė, kurioje maišomi dažai tam, kad, po to, meistro ranka, juos perkeltume ant drobės, kurdami grožį ir prasmę, peržengiančią paletės ribas. Taip būna idealiu atveju, kurie, deja, nedažni. Dažniau būna, kad vienintelė miesto prasmė taip ir lieka paletės chaoso beprasmybėje, nesuvokiant prisilietimo prie harmonijos dievybių ir save peržengiančios prasmės, kūrybinio džiaugsmo.

Šiuolaikinio Amsterdamo paletėje patirsime ryškias, vibruojančias, gyvas impresionizmo, renesanso, viduramžių šaknų ūselius kedenančias spalvas, kurios kaip kaštono, vyšnios, obelų žiedų simfonija šiuolaikinį pasaulį sprogdina pavasario pumpurais. O švieselių ir atspindžių žaismas čia tarsi bangelių raibuliavimas saulėtą gegužės pavakarę, kada kanalo paviršiumi nepaliaujamai mainosi geltonai raudoni atšvaitai. Ir ši amžinai žaismingos kaitos dinamika – tai stabiliai nepajudinamas miesto status quo.

Klaipėdos uostamiesčio vokiškoje prigimty dar gyvas ir tos pačios olandiškos, daniškos, norvegiškos urbanistinės svajonės ilgesys, kuris pro storo ir tamsaus, trupančio akrilo sluoksnį, vis prasiveržia ryškiai kontrastuojančia aliejine šviesa – raibuliuojančio, gyvo žmonių ir asmenybių miesto viltimi, pasąmonės konvulsija į šiek tiek rūsčią realybę.

Grynosios spalvos yra paletės grynuoliai, o atskiri spinduliai – tai šviesos fragmentai, iš kurių gimsta visą nuskaidrinanti šviesa. Taip, unikalios, monolitiniam koloritui nepaklūstančios, asmenybės yra visuomenės perlai, kuriantys mirgėjimą savo namuose, butuose, kavinėse, bibliotekose, kartais sutinkame juos universiteto auditorijose ir darbe, prasilenkiame miesto gatvėje. Jie primena mums apie neaprėpiamą tiesos, grožio ir alternatyvos begalybę. Jie palaiko viso socialinio organizmo sveiką protą ir veikia kaip imunitetas nuo sąmonės užtemimo.

Tačiau ne visi moliuskai augina savyje perlus ir retas miestas pasižymi tinkamomis sąlygomis pagimdyti, subrandinti, pritraukti, išlaikyti, nesugadinti (papildomais, į pilką niveliuojančių tonų, sluoksniais) asmenybės, o juo labiau, asmenybių visuomenės. Tam reikalingos sąmoningos pastangos ir investicijos į urbanistinę, socialinę ir individualią kultūrą, jos subalansavimą su gamtinės ir ekonominės gerovės sluoksniais.

Miestas yra ta terpė, kurioje gyvename, dirbame, poilsiaujame, auginame vaikus, save pačius ir valstybę. Miestas yra svarbiausia ne tik ekonominė, bet ir kultūrinė – plačiausia įmanoma prasme – erdvė, kurioje turime galimybę įprasminti savo bendruomenės egzistenciją globaliame civilizacijų kontekste.

Kada ekonomika žmonių miesto tikslų atžvilgiu tampa viešpataujančiu aukštesniuoju tikslu, o ne priemone, tuomet priemone tampame mes patys – mūsų individualių ir bendruomeninių tikslų, siekių bei svajonių realizacijos valia ir perspektyva yra palaužiama – mums lieka tik svetimos, utilitarios valios padiktuoti vergiški uždaviniai.

Miesto urbanistikos ir architektūros veidrodžiai atspindi pilietinės laisvės pobūdį ir laipsnį. Miestas yra demokratijos ir despotijos kovos arena ir svarbiausias mūsų kaip visuomenės siekis, tikslas ir realizacijos erdvė, apie kurią turime nuolatos galvoti, kalbėti, diskutuoti, kad įsisąmonintume ir jokiu būdu neleistume sau užmiršti jo kaip humanistinių utopijų laboratorijos, kurioje gimstame ir formuojamės patys.

Mūsų laisvė niekada nebuvo tobula, tačiau tai, kad sava – jai daug ką atleidžia. Visgi turime nuolatos diskutuoti, saugoti, brandinti ir formuoti savo jaunos demokratijos medį. Negalime jo apleisti net didžiausios grėsmės akivaizdoje ir negalime beatodairiškai kapoti laisvės šakų. Negalime tapti autokratija stodami į kovą prieš autokratiją. Negalime skelbti, kad mūsų vertybės demokratinės ir tuo pat metu jas trypti. Taip rizikuojame patys pasiklysti savyje ir nebesusigaudyti, tai kas gi mes iš tiesų esame, kokias vertybes saugome ir nuo kokių blogybių ginamės.

Kiekvienas miestas turi savo istoriją, dabartį ir ateities potencialą. Miesto kūnas yra vientisas erdvėlaikinis darinys. O atskiri žmoneliai, spurdėdami savuose laiko ir erdvės rėmuose – kurie sutampa su konkretaus miesto rėmais – įsilieja į semantinę ir energetinę to miesto ekosistemą. Kartą ištartas žodis ar atliktas veiksmas ištirpsta ir neatsekamais ryšiais pakeičia visą vandenyną – tampa integralia urbanistinio kosmoso dalimi.

Kad įvyktų JŪROS ŠVENTĖ, tereikia apsilankyti prie jūros.
Atrodo visi kažkada buvo prie jūros…
Tik nebuvo ten šventės –
Vadinamos “JŪROS”.

APIE TĄ, KURI DIDESNĖ UŽ ŽMOGŲ.

Erich Fromm mokė apie produktyvią meilę. Tai va jos ir linkiu visiems. Palaikykime vienas kitą. Rūpinkimės vienas kitu. Jauskime asmeninę atsakomybę už kitą. Būkime stiprūs ir darykime viską ir visa širdimi, kad ir mūsų valioje esanti aplinka stiebtųsi į viršų, šviesą ir stiprėtų.

Politinės ir kultūrinės brandos požymis, kuomet skirtingų pažiūrų politikai gali draugiškai susėsti pajūrio kavinaitėje ir pasikalbėti apie teatrą, žvejybą, futbolą. Atrodo, kad nuėjusiais metais ne tik mūsų visuomenė, bet visas pasaulis neteko proto, susipriešino ir pamiršo svarbiausią, dėl nesvarbiausio.

Politika nėra didesnė už žmogų, nes politikos nebūtų be žmogaus. Žmonės išgyventų be politikos, kaip gamta išsiverstų be žmogaus. Tuo tarpu politikai gyvybiškai reikia žmogaus, ne mažiau nei šio būtinoji gyvybės sąlyga – gamta. Nors retai susimąstome ir dažniau veikiame egoistiškai, tačiau, paradoksaliai, savo nenaudai.

Linkiu prisiminti tai, kas svarbiausia. Žmogus ne didesnis už meilę. Be meilės nebūtų nei konstruktyvios politikos, nei socialiai empatiškos ekonomikos, nei šviesiomis utopijomis naiviai tikinčios kultūros, mažiau dievo, daugiau velnio… – nebūtų žmogaus.

Ne “America or Lithuania first”
Ne “vakseriai/antivakseriai first”
Žmogus first!

Mėnulis turi savo tamsiąją pusę, o Klaipėda – žaliąją. Tačiau mes per arti vienas kito, kad išvengtume kolizijos, kurios sintezėje gims nauja spalva. Šioje cheminėje reakcijoje natūros elementas bus absoliučioje mūsų kultūrinės kokybės ir brandos elemento valioje, nuo kurios tik vienos priklausys būsimasis urbanistinės plėtros ir mūsų kaip visuomenės rezultatas.

Stovėjo ji medinėm kojomis tvirtai
Parimusi į savo metalinį užnugarį.

Dar tarpukariu nuo Klaipėdos senamiesčio iki jūros (laisva Kuršių marių pakrante!) vedė populiarus miestiečių pasivaikščiojimo kelias, kuris visais miesto egzistavimo laikais (iki sovietmečiu įvykdyto urbanistinio apartheido (tvoromis atitveriant pamarį)) buvo svarbi viešoji erdvė – jungiamoji jūrinės tapatybės ašis.

Šiandien, brangiausioje ir didžiausio potencialo žemėje – nuo senamiesčio iki jūros – miestas ir jo urbanistinės gerovės svajonė nuo Kuršių marių pakrantės tebėra atitverta aklino betono plokštėmis, dekoruotomis spygliuota viela (tarsi kalėjimas arba Lietuvos-Baltarusijos valstybinė siena), už kurios vyksta anachroniška ir – turint minty šiuolaikinio vystymo galimybes – neekonomiška “gerovė” (nafta, geležies rūda, trąšos).

Ne apie uosto ar industrijos teisę egzistuoti šios mintys… Apie visų teisę egzistuoti nesikėsinant į kitų egzistenciją (uostas miesto centre, šiuo atveju, paralyžiuoja miesto kokybiško vystymosi galimybę).

Jonas Mekas “Laiškuose iš niekur” rašė apie aveles, kurios visos ėjo pirmyn, tiesiai, su fabrikų dūmais, progresu, pažanga… Ir tik viena ėjo atgal – link upelio. Mažasis princas, beje, paklaustas, ką darytų jei paroje būtų pusvalandžiu daugiau laiko, taip pat atsakė, kad “nueitų prie upelio”.

APIE DIDELIUS KRANUS IR MAŽĄ ŽMOGŲ.

Yra toks senas, geras airių muzikos grupės kūrinys, apdainuojantis vieno jauno žmogaus meilę, sename industriniame mieste:

The Pogues – Dirty Old Town
“Pabučiavau savo mergaitę prie fabriko sienos…”

Tiesiog nuostabu, koks grožis gali gimti mažo žmogaus širdelėje, urbanistinės katastrofos sąlygomis. Ir kokia donkichotiškai kilni ta širdis, kuri, nepaisydama nieko, vis tiek išsiskleis, jei ne po klevu, tai po geltonu kranu. Net jei visa kranų, fabrikų, tvorų, sandėlių, prekybos centrų, transporto mazgų armija kelią pastotų.

Dainos nuoroda: https://youtu.be/s11BuatTuXk

Projektą remia:

Projektas finansuojamas Klaipėdos miesto savivaldybės stipendijos kultūros ir meno kūrėjams lėšomis [2021-10-01 – 2022-11-30]