Dienoraštis

2020-08-17 (Norvegija)

Prabėgau 3 km. Prasiėjau dar 2. Išsimaudžiau nuogas. Sėdėjau ant kranto basas ir žiūrėjau į upę, slenkstį, savo ranką, delną, pirštus… Jaučiau save, gamtą, laiką – kažką labai esmingo. Jaučiau, kad esu gyvas ir kad dėl gyvenimo verta gyvent.

2020-01-12 (Klaipėda)

Jis paima mano ranką
Ir kartoja:
Meilės, meilės, meilės, Valduk
Svarbiausia meilės...

Senelio delnas mano delne.
Laikome sumuštus delnus ir...
Meilės, meilės, meilės, Valduk.
Į amžinybę skrieja...

Svarbiausias užgyventas žodis.
(Jis nemirė. Turbūt išgelbėjo meilė)

2020-01-03 (Klaipėda)

Akropolio šventyklos menėmis ratus suka traukinukas su vaikučiais pabiručiais. Kartą jis mane smagiai pervažiavo. O tada priklibikščiavo pilkas vargeta, grotuoto pirkinių vežimų konvojaus šoferis ir nukirto mano prie knygos palinkusią galvą. Lavono patrypti susirinko būrelis madingai nusiteikusių paauglių, pažaliavusiais ir pamėlynavusiais nuo stiliaus plaukais. Plyštant plyštančios armonikos juokui panelės šoko kadrilį elegantiškai susirangiusių, tingių, saulėkaitoje besišildančių, mirtinai nuodingų, bedančių gyvačių poza. Lakiojo kaip drugeliai, gėlė kaip bitutės… Įgėlė ir aš numiriau (darkart). Kūną kremavo croissant’ų krosnyje. Pelenus (pagal mano valią!) iškilmingai išbarstė 800 litrų akvariume, kuriame juos sulesė 100 nužievintų karpių. Nuorintas neūžauga salės vergas dailiai supakavo ir išstatė pardavimui išfermentuotas tų karpių spiras – antroje nuo apačios lentynoje, greta kareiviškų kiaulienos konservų ir apdulkėjusių, išdulkintos kultūrinės spaudos antkapių. Tuo tarpu menėmis skubėjo savimi ir savo vaikučiais patenkinti-susirūpinę išdidūs akropolėnai, plastmasinės lėlės, gėlės, papai, subinės, snukiai, pilvai, bezdalai besiveržiantys pro analinius ir verbalinius čiaupus. O mano dvasia buvo ten, pleveno ir springo neįmanomų permainų vėjyje.

2019-12-26 (Klaipėda)

Sumauta šiuolaikių kavinių mada… O juk kartais jos būna itin triukšmingos ir viešumoje elgiasi tarsi beždžionės Delio priemiestyje. Negaliu sukaupti minčių. Jėzusmaryjajuozapaiirklapčiukai, ausų kamštukai turbūt geriausias XX amžiaus išradimas. Tikrai balsuočiau, nors nedalyvauju politikoje… Kažin ar tas mokslininkas gavo savo milijoną iš Mr. Nobelio… Jei negavo tai turbūt tik todėl, kad pasimirė anksčiau laiko, o kad ją gautum būtinai turi būt gyvas. Negaliu sukaupti minčių… Sako kiekviename žmoguje konkuruoja angelai ir demonai. Taip sako teologai. O dar sako, kad kiekvienas žmogus turi destrukcinio ir konstrukcinio potencialo. Šitaip kalba psichologai. Šią akimirką manyje laimi destrukcijos demonai. Norėčiau suplėšyti tą lojančią kalę į gabalus. Metaforiškai, žinoma… Šitaip sakau, nes jei sakyčiau nemataforiškai – būčiau nesuprastas… O juk kiekvienas žmogus nori būt suprastas. Žmogus – bendruomeniškas gyvūnas. Žmogui reikia žmogaus. Žmogui reikia kitų žmonių. Žmogui reikia keturkojų draugų. Tačiau… O dieve, dieve, kodėl mane apleidai. Negaliu sukaupti minčių… Kranai, marios, kirai, žvejai, UNESCO paveldo sąrašas, mėsainių sąrašai, laivai… ir tos dvi lojančios kalės. Dievaži, duodu dantį išmušt, nekalbėčiau šitaip jei anos nebūtų dvikojės. Vuf, vuf, vuf, puf… Demonai ima viršų. Mano skydas skyla. Kalavijas byra. Aš klumpu. Ir… Galingi, neatremiami, pliurpalų kirčiai… Bum bum bum, dum dum, pum… Mane pribaigė. Šįvakar pakelsiu gero raudono Kristaus kraujo į jo paties sveikatą. Vis dar Kalėdos…