Poetry

Juzukas mašinoje…
Tik akys…
Gyvenimas…
O Pro stiklą pasaulis nematytas ir neregėtas.

Per 90 metų…
Ir tai tik prieš mirtį…
Iš kaimo…
Kosmosą išvydo.

O ji net neįsivaizdavo, kad tokio pasaulio esama…
Nuostaba…
Ar apmaudas, kad nepažino kažko…
O gyvenimas jau baigėsi.

Prabėgo jau…
Ir še Tau…
Į veidą…
Ką praradai.

…

Iškeliu rankomis ją iš mašinos…
Dairosi baugiai į ligoninės sienas…
Taip…
Čia atvežiau ją.

Paskutinė kelionė….
Apkabinusi ji mane baugiai it vaikas…
Įsodinu į vežimėlį…
Važiuojame pasitikti mirties.

Dairosi smalsiai kaip vaikas…
Ką tik pamatė, ką prarado…
Tuoj pamatys
Ką atras.

Jie uždarė mūsų dangų,
Jie įsakė mums nusiimti sparnus,
Jie nurodė juos pakabinti ant sienos,
Kurią taip pat uždarė.

Karjera baigės,
Olimpiados nebus.

Mes paklusom,
Sudėjom sparnus,
Nors ir neklausė niekas nieko,
Tik, kad dėl mūsų gerovės…

Į kvailus paukščius
Reikia nukreipti vamzdžius,
Nukreipus žodį
Rezultato nebus.

Ir galvojam, mes, kad galvojam
Visai kaip jų vamzdžiai galvoja,
Nes galvoti mums taip apie galvojimą savo
Ir apie laisvę… patogiau.

Todėl sutūpėm į savo elegantiškus narvelius…
Veidu į sieną.
Ir tik drebam ir giedam,
Giedam…

Kad ne vištom, gaidžiais…
Nors ir be sparnų
Liekame sakalais.

Ir tik dėbsom į pilką sieną,
Tik dirsčiojam į uždraustą dangų,
Tik sapnuojam savo pakabintus sparnus,
Ir kalbam drąsiai, drąsiai…
Per miegus.

O ne per miegus…
Griežiam dantimis
Populiariasias liaudies estrados melodijas.
O mūsų žarnyno kirmėlės ploja katučiu ir šoka kadrilį.

Kol pasaulis keičiasi…
Ir mes.

Stumia laivelį išminčius vėjas
Farvaterio bėgiais
Farvaterio bėgiais.

Blaško galvelę pakrančių gėlės
Sirenų dalgiais
Sirenų dalgiais.

Supa, supa širdelę mažą
Avelių bangos,
Žvaigždelių bandos.

O aš prie šturvalo
O aš prie šturvalo
Išdurninau vėjelį,

Nuplukdžiau savo laivelį
Į atšiaurų kraštelį
Į atšiaurų kraštelį. 

Dieve, apsaugok Vytį!
Bedievių godžios ryklės
Kėsinasi praryti
Garbingo arklio
Garbingus, didelius kiaušus.

Broliai, apginkim Vytį!
Tuos kiaušinius, kur slypi
Mūsų didybė, vienybė
Ir reprodukcinė galia.

Be Vyčio greit nuvysim
Ir priešų nepavysim
Ratuotų, sparnuotų, raketinių ir išmanių…

Tu esi su manim,
Nors Tavęs čia nėra,
Visad būsi šalia,
Nes esi manyje.

Tu toli, ar jauti,
Kaip ten plaka širdis,
Ji toli, Tu arti,
Tu joje gyveni.

Eikš šen!
Šššš..
Tyyyliai..!
Paklausyk..
Kaip tyliai tyliai krenta žvaigždės..

Šššš…
Tyyyliai..!
Įsiklausyk..
Krenta snaigės…

Mažyte mano,
Juk ir Tu krenti…
Ir aš…
Ir jie…
Visi mes krentam…
Tyliai tyliai..!

Mes tyliai gimstam,
Tyliai mirštam,
Savo gyvenimą užmirštam,
Ir mus gyvenimas palieka…
Išduoda,
Pameta,
Pamiršta…

Kaip tyliai mano žodžiai tyluma pavirsta…

O kurgi laikas tyliai dingsta..?
Kodėl mano širdis nerimsta..?
Kodėl netyli?
Kodėl pamilsta?
Pamiršta..!
Kraujuoja..!
Kodėl triukšminga?

Nors viskas, tuč tuojau…
Jau už akimirkos…
Begaline tyla,
Pavirsta.

Dievuliau mano,
Kaip tyliai mes visi žemelėm virstam…

I met that girl before an hour,
Most beautiful and charming young smoking flower,
I didn’t know her,
She either me,
Just burning flame was in between.

She said:
I have to go now,
But you must know that I,
I can not understand,
I really don’t know why…
But you…
Incredibly attractive.

Still she:
I don’t know what you did to me,
I even don’t know who you are,
But after all I must admit that I…
I like you
Strange…

She’s gone.

And I gone too
Inside my minds,
Expected nothing…

Until she came,
After five seconds…

Gripped head spontaneously,
With pressure…

And kissed me,
Passionately strong…

And gone again,
Without a word.

I found her then,
And then I lost.

Ar aš geras lietuvis jei nešoku polkužės?
Jei nešoku visai
Ar aš geras lietuvis?

Ar aš geras lietuvis jei netraukiu dainužių,
Jei Sex Pistols arčiau,
Nei darželiai sesulių.

Jei ne Vytautą, Mindaugą, Šv. Morkų ir Matą
Ir ne seną galybę,
Savo krūtinėje saugau.

Ir ne alų,
O žolę,

Ne bulves,
O brokolį.

Ne trispalvę,
O Margę.

Ne tėvynę ir garbę…
O… Meilę.

Tau.
Ir visiems.

Net negeriems lietuviams.
Ir net visai nelietuviams.

Tai ar aš geras lietuvis?

Moteris man – Šventas padaras,
Šventesnė net už Šventą karvę,
Šventą trejybę ir valstybines šventes,

Šventa moteris ateina iškart po Velykų,
Kada sužydi sodai, išlenda vabaliukai, drugeliai,
Saulutė kada ima šviesti aukščiau.
Ir tada aš švenčiu…

Švenčiu penkias paras,
Kaip ortodoksas rusas,
Kol nuvirstu,
Arba kol nušvintu,
Tarsi paliestas Budos.

Ir sodai užtvindo mano sielą…
Ir moteris – tame sode.

Po to pagiriojuosi savaitę.
Ir vėl grįžtu prie švento moters gėrimo,
Kurį ir vėl geriu kasdieną,
Tik saikingiau, rečiau, sveikiau…
Tik po taurelę su maistu,
Lyg makaronus užgeria Kristaus krauju,
Eilinis, doras, vatikaninis italas,

Užgeriu moterim, skrandžiui svetimą,
Keistu vardu – Gyvenimas,
Vadinamą, šunienos apkepą.
Kad virškintų geriau.

Ir sušlamėjo ji medžių šakose,
Kartu su lapais,
Lingavo su smilgomis ir žole,
Bangavo ramiu ežero paviršiumi,
Jaučiau draikstantis ją savo plaukuose,
Ji buvo švelnus pavasario vėjas,
Ir mes kalbėjomės tyliai.

Sėdėjau ant samanotos žemės,
Ir ji buvo šalia,
Glostė mano akis ir lūpas,
O aš laikiau apkabinęs ją,
Savo širdyje.

Praskrido gagenančios žąsys,
Ir prisipažinau joms,
Kad Tave myliu.

Į palangę dūžta lašas,
Girgžda seno klevo šakos,
Miegu atmerktom akim,
Mintį brandinu širdim,

Blyškios šviesos skrodžia tamsą,
Tykiai atsklendžia motoro verksmas,
O aš prie krūtinės spaudžiu mintį,
Apie laiką, kančią, džiaugsmą, meilę, mirtį…

You can call it Love.
You can call it Passion.
You can call it Provocation.
No one cares how you call it.

It’s just a kiss.
And probably it is everything,
What everyone thinks.
Depends on who is the one who thinks.

And you are also free to go fuck yourself.
Like they do.
Because, thank God, it is a free world that we live in.
And democracy is our ruling system.

So, do what you like.
Just don’t hurt others.

O mano širdie savanaude,
Tau niekas nerūpi
O širdie, tik tas tavo prakeiktas skausmas
Ir tik tos tavo sumautos šukės.

O mano širdie savanaude,
Jie dainuoja, šoka, juokias ir dūksta
O širdie, kam smardini orą smagų ir linksmą visuotinį ūpą?
Kad net stebisi ponai rimti ir ponios rafinuotos it stručiai.

O mano širdie savanaude,
Niekam nereikia ir niekam nerūpi
O širdie, tavo meilė
Su laimingaisiais iškūrė.

Poezija – ne žodžiai.
Lytėjimas, girdėjimas, jutimas,
Tylus tavo širdies plakimas,
Rankos paėmimas.

Jauti kaip krenta lapai?

Tik verkianti širdis
Gali pravirkdyti eiles,
O tas, kas virkdo širdį
Jų niekad nesupras.

Poezija – tai aš.

My poetry is about you, us and myself.
It is about life and death.
About love and madness.
About happiness and pain.

My poetry is about sadness and will.
It can even be about Amsterdam.
Or a small Lithuanian town at the seaside.
Or show up as an ironic critic of nationalistic and homophobic habits of society.

So as you see it can be about everything.
But mainly it is not about what it is.
It’s just a state of my own heart.
And nothing about any of the great truths’.

There are too many of them…
And each of us has at least a billion.

So, just an ordinary feeling
Of an ordinary man
With his ordinary truth,
And the ordinary madness,
Of his ordinary heart.

About something
What is among us.
Around
And inside.

Anyways…

Most commonly
It is in Lithuanian
Which means that
It doesn’t matter.

But I am doing my best…
I even learned to work with google translator
And became a video artist
To make my metaphors more comprehensible to aliens.

Anyways…
(Once again).

Nowadays aliens don’t use metaphors.
Nowadays they don’t have time for them.
(They don’t have time at all).
Nowadays, you must be rapid, short, and concrete.

Sadly, my heart is silly.
It doesn’t follow modern needs.
And even more disappointing is that
It is stronger than my smart practical head.

Mano poezija

Mano poezija apie Tave, mus ir save.
Ji apie gyvenimą ir mirtį.
Apie meilę ir pamišimą.
Apie laimę ir skausmą.

Mano poezija apie liūdesį ir valią.
Ji gali būti net apie Amsterdamą.
Arba mažą miestelį Lietuvos pajūryje.
Arba pasireikšti kaip ironiškas kritikas nacionalistinių ir homofobiškų visuomenės apraiškų.

Kaip matote ji gali būti apie viską.
Tačiau labiausiai ji nėra tai apie ką ji.
Ji tik būsena mano širdies.
Ir nieko apie didžiąsias tiesas.

Jų per daug…
Kiekvienas iš mūsų turime bent milijoną.

Taigi, tik eilinis jausmas
Eilinio žmogaus
Su savo eiline tiesa
Ir eiliniu pamišimu
Savo eilinės širdies.

Apie kažką
Kas tarp mūsų.
Aplink
Ir viduje.

Tėk to…

Dažniausiai
Ta poezija lietuviškai
Kas raiškia, kad
Nesvarbu.

Tačiau darau ką galiu…
Netgi išmokau dirbti su google vertėju
Ir tapau video menininku
Kad mano metaforos taptų labiau prieinamos ateiviams.

Tėk to…
(dar kartą)

Šiais laikais ateiviai nenaudoja metaforų.
Šiais laikais jie neturi laiko joms.
(Jie neturi laiko išvis).
Šiais laikais, privalai būti greitas, trumpas, konkretus.

Deja, mano širdis per kvaila.
Ji neseka šiuolaikinių madų.
Ir net labiau nuvilia, kad
Ji stipresnė nei mano sumanus, praktiškas protas.