Apie

Valdas Jencius – multidisciplininis menininkas, ypatingą dėmesį skiriantis fotografijai, tapybai, video menui, poezijai ir kitoms rašymo formoms, architektūrai ir urbanistikai. Kūrybinių veiklų fokusas nukreiptas į šių laikų pasaulinės ir vietinės aplinkos socialines, antropologines ir kultūrines ypatybes, o taip pat laikui nepavaldžius humanistinius bei psichologinius motyvus. Nuo 2014 kūryba eksponuota galerijose ir kitose parodų erdvėse Danijoje, Osle, Stokholme, Helsinkyje, Lietuvoje ir Niujorke. Autoriniai straipsniai su nuotraukomis publikuojami Lietuvos spaudoje. Gimė ir užaugo (1985-2012) Klaipėdoje. 2012-2017 gyveno Kopenhagoje (Danija), 2017-2018 – Vilniuje, nuo 2018 iki dabar – Klaipėdoje ir Norvegijoje. Atsisiųskite pilną kūrybos pristatymą (pdf).

Savo kūrybinių idėjų perteikimui naudoju skirtingas menines disciplinas, dėl ko ne visuomet pavyksta suprantamai paaiškinti kas aš esu ir kuo tiksliai užsiimu. 2010 m. įgijau kraštovaizdžio architektūros Magistro laipsnį, beveik dešimtmetį dirbau urbanistinio ir regionų planavimo srityse ir iki dabar nesu visiškai nuo jų nutolęs. Architektūra, su visais jai giminingais mokslais turėjo nepasveriamai didelės įtakos mano daugiadisciplininio meninės raiškos būdo pasirinkimui. Esu savamokslis visuose savo praktikuojamuose meno srityse ir laikau tai privalumu (nepaisant aibės akademijoje įgyjamų pranašumų), dėl neribotos laisvės nuo bet kokios akademizmo įtakos – laisvės eksperimentuoti ir ieškoti asmeninio stiliaus bei paties nuoširdžiausio kūrybinio priėjimo ir meno apskritai. Mano pirmieji eilėraščiai pasirodė 2007 m., kurie kiek vėliau transformavosi link įgarsintų ir video menu kontekstualizuotų poezijos kūrinių. 2012 m., persikėlus gyventi į Kopenhagą, iškilusi urbanistinių džiunglių kultūrinės rūšies tema sąlygojo pirmųjų straipsnių Lietuvos spaudoje, pirmųjų tapybos kūrinių ir žinoma fotografijos pradžią. Savo kūryba esmingiausiai siekiu vieno – geriau suvokti žmogų šiuolaikiniame pasaulyje ir save patį amžinybėje, todėl visų mano praktikuojamų meno sričių fokusas labiausiai sukoncentruotas į žmones ir jų gyvenamąją aplinką (neužmirštant gamtos ir žvaigždžių danguje). Stengiuosi lygiai kvestionuoti save, tiek ir atskirų individų vidų, kuris, mano manymu, gali būti nesunkiai pasiekiamas stebint jų išorę. Šitai darydamas, siekiu pilnesnio visuomenės su visais jos kultūriniais fonais paveikslo. Mano kuklių veiklų būdą ypatingai įkvepia Leonardo da Vinci, su universaliu požiūriu į menus, mokslą ir sinergiją tarp jų dviejų.

Slide 1
Fotografija

Miesto gyvenimas ir žmonės

Slide 2
Tapyba ir piešiniai

Apie mus ir šiuolaikinį pasaulį

Slide 3
Poezija ir video menas

Geriausios eilės tyloj

Slide 5
Straipsniai

Lietuvos spaudoje

Slide 4
Vieša veikla

Parodos, meno stovyklos ir pan.

Slide 6
Kūrybinės dirbtuvės
previous arrow
next arrow

Knygos, katalogai, albumai

Bene esmingiausia mano fotografijos ypatybė ta, kad dažniausiai joje nėra spalvų, tik dvi – juoda ir balta. Atsisakiau likusiųjų, nes tikiu, kad dažnu atveju jos nukreipia dėmesį nuo nufotografuoto žmogaus esmės. Iki šiol pagrindines mano fotografijos serijas sudarė nuotraukos iš Paryžiaus, Amsterdamo, Miuncheno, Milano, Romos, Venecijos, Bergeno, Maltos, Vilniaus ir kitų Europos miestų gatvių įskaitant Kopenhagą, kurioje viskas ir prasidėjo 2012 metais. Išskirtinį domėjimąsi tarptautine aplinka skatina noras geriau suvokti platesnius kontekstus, kurie, mano manymu, suteikia aiškesnį savųjų artimų aplinkų ir savęs paties pažinumą pasaulyje persmelktame įvairiausiais panašumais ir skirtumais. Mano fotoaparatui taikantis į žmogų, jis taikosi į socialinį ir antropologinį kūną. Stengiuosi patekti į kitą socialinių kaukių pusę ir pažvelgti iš arčiau kas gi jų viduje. Tikiu, kad ten glūdi daugybė atsakymų. Ne tik apie atskirus žmones, tačiau apie viską. Kartais pavyksta atrasti ir tai, ko išties pasigendu šiuolaikiniame pasaulyje: humanizmą, poeziją, tikrų ir natūralių dalykų šiais komercijos, skubėjimo, medijų, įvaizdžių, prekės ženklų, viešųjų ryšių ir bekvapės sintetikos laikais. Visgi, šiuolaikinio pasaulio esmę didele dalimi sudaro būtent šios ypatybės, todėl jos neišvengiamai patenka ir į mano objektyvo fokuso lauką. Savo fotografinėje veikloje stengiuosi išlaikyti nuolatinį kokybinio dualizmo sąmoningumą, kas reiškia, kad nuotrauka turi pasižymėti ne tik reikšmingu ar prasmingu turiniu, tačiau ir būti meniška bei “užkabinanti”, tam, kad kada nors pretenduotų į dokumentinę ar istorinę vertę. Paraleliai pagrindinei fotografinei veiklai, dirbu su ilgo išlaikymo eksperimentine menine miestovaizdžių fotografija, kurioje nėra jokių pabrėžtinai matomų žmonių, todėl joms negresia netekti spalvų. Jei būčiau paklaustas apie savo mėgstamus fotografus, išskirčiau du prancūzus: Robert Doisneau, Henri Cartier-Bresson ir keturis lietuvius: Antanas Sutkus, Vitas Luckus, Romualdas Rakauskas, Algimantas Kunčius. Suprantu, kad šie vyrai ir jų menas nėra šiuolaikiniai, tačiau tikiu, kad visai kaip impresionistai vaizdavę Paryžiaus gatves ir socialinį savo laiko paveikslą, šie fotografai visuomet išliks aktualūs būtent dėl savojo siužeto, kuris yra – mes savais laikais. Aš nekalbu apie stilių (nors jis buvo išties puikus). Myliu juos dėl jų siužeto.

Žmogus kaip ir kiti gyvūnai yra gyvas organizmas. Mes turime akis, ausis, nosį, galvą, smegenis, širdį, kraują, odą, raumenis, kaulus, svajones, meilę, agresiją, mes pavydime ir išduodam, būnam jautrūs, tačiau ir bejausmiai kovojame už savo gyvenimą, gerovę ir pozicijas kitų tarpe. Gyvūnai turi ir daro tą patį. Mūsų biologinė ir psichinė esmė labai panaši ir tiesą pasakius net kartais suabejoju ar šiuolaikinės visuomenės santykis su poezija, empatija ir tuo, ką esame pratę vadinti tikruoju humanizmu glaudesnis nei kai kurių gyvūnų.

Tapybą naudoju kaip priemonę atskleisti žmogaus gyvenimo esmei, vaizduojant tuos retai pastebimus akimirkos momentus, kurie atspindi mūsų vidines normas, o neretai ir prigimties iškraipymus bei visuomenės dirbtinai pakrautos šiuolaikinės kultūros tradicijomis, elgsenos ir gyvenimo modeliais apraiškas.

Tapybos darbais siekiu praturtinti savo fotografines ir poetines idėjas bei įžvalgas visiškai kitoniškais vaizdinės raiškos būdais, ko rezultate būtų sukuriamas kur kas pilnesnis mane dominančių reiškinių vaizdas. Kitas svarbus motyvas, tai galimybė išdidinti, išlenkti, pažymėti, pabrėžti, paryškinti ar tiesiog pagrįstai pakeisti tas vietas, kurios man atrodo fundamentalios ir sudarančios kažkokią esmę, kuri ne visuomet pastebima fotografijoje, o juo labiau realiame gyvenime. Tapyboje ir fotografijoje mane domina tie patys siužetai – visuomenė ir atskiri individai, su savo šiuolaikinėmis kultūrinėmis ypatybėmis. Dalis tapybos darbų gali būti suvokiami kaip paskutinė asmeninių kūrybinių ieškojimų fazė, prasidedanti nuo fotografijos akto, tuomet tos nuotraukos perskaitymo, jos suvokimo, interpretavimo, eskizų, piešinių ir galiausiai pertvarkymo ant drobės kaip įprasto tapybos darbo, abstrakcijos arba koliažo, susidedančio iš realių personažų, dažniausiai pasiskolintų iš savo asmeninių fotografijų arba kitų šaltinių (žiniasklaidos, filmų ir pan.). Manau, kad būtina paminėti kai kuriuos tapytojus ir menininkus, kuriais žaviuosi: Peter Doig, David Hockney, Anselm Kiefer, Gerhard Richter, Vincent van Gogh ir be abejonės du iškilūs lietuviai: muzikas ir dailininkas M. K. Čiurlionis ir Fluxus meno srovės tėvas Jurgis Mačiūnas.

Nesu tikras ar video menas būtų susiformavęs kaip viena iš mano kūrybinės raiškos formų, jei tuo pačiu metu neturėčiau poetinių įžvalgų. Faktas yra tai, kad dažniausiai video takelis mano darbuose eina išvien su mano eilėraščiais įgarsintais mano paties balsu, skabančiu kartu su autentiškais foniniais aplinkos garsais. Video turinys yra tarsi poetinės žinutės sustiprintojas ir tuo pačiu tarsi poezija pats savaime. Jeigu priimu sprendimą apjungti tekstą su video medžiaga tokiu būdu sukuriant vieną meno kūrinį iš dviejų skirtingų medijų, šitaip nutinka dėl įžvelgiamų bendrų paralelių. Be abejonės šie video menai gali būti savarankiški ir kai kurie iš jų iš tikrųjų tokie yra, be mano tekstų, vien su savuoju vaizdiniu turiniu ir skirtingų aplinkų garsais. Tačiau net tokie video kūriniai išlaiko stiprų poetinį jausmą. Nuotaika, ritmas, greitis, garsai, polisemantinės reikšmės – viskas suteikia įspūdį tarsi tai kažkas kito nei įprastas dokumentinis filmas ar vizualaus meno kūrinys. Štai dėl ko savo video darbus laikau poezijos kūriniais, net ir tuos kurie nekontekstualizuoti poetiniais tekstais. Naudoju savo kasdienio gyvenimo aplinkose ir kelionių metu nufilmuotus vaizdus. Kai kurie iš jų – metaforiškos, meditacinės kontempliacijos į mažas mūsų gyvenimo detales (gėlė, bitė, šuo, jūros bangų plaunamos kojos), kitos atskleidžia labiau socialinį vaizdinį (nacionalistinės eitynės, sukoliažintos su dviejų senų žmonių dialogu apie jų jaunystės kaimo gyvenimą; arba naktinis gyvenimas raudonųjų žibintų kvartale Amsterdame). Manieji video tarsi gyvenimo puzzle dėlionės, susidedančios iš nesuskaičiuojamos gausybės mažų nereikšmingų detalių, kurios visos iš tiesų yra kur kas labiau reikšmingos nei galime įsivaizduoti. Vienas iš mano mėgstamiausių video menininkų yra Jonas Mekas, žmogus filmuojantis viską aplink, nes viskas yra svarbu (lengvai, žaismingai, laisvai).

Mano poezija apie Tave, mus ir save.
Ji apie gyvenimą ir mirtį.
Apie meilę ir pamišimą.
Apie laimę ir skausmą.

Mano poezija apie liūdesį ir valią.
Ji gali būti net apie Amsterdamą.
Arba mažą miestelį Lietuvos pajūryje.
Arba pasireikšti kaip ironiškas kritikas nacionalistinių ir homofobiškų visuomenės apraiškų.

Kaip matote ji gali būti apie viską.
Tačiau labiausiai ji nėra tai apie ką ji.
Ji tik būsena mano širdies.
Ir nieko apie didžiąsias tiesas.

Jų per daug…
Kiekvienas iš mūsų turime bent milijoną.

Taigi, tik eilinis jausmas
Eilinio žmogaus
Su savo eiline tiesa
Ir eiliniu pamišimu
Savo eilinės širdies.

Apie kažką
Kas tarp mūsų.
Aplink
Ir viduje.

Tėk to…

Dažniausiai
Ta poezija lietuviškai
Kas raiškia, kad
Nesvarbu.

Tačiau darau ką galiu…
Netgi išmokau dirbti su google vertėju
Ir tapau video menininku
Kad mano metaforos taptų labiau prieinamos ateiviams.

Tėk to…
(dar kartą)

Šiais laikais ateiviai nenaudoja metaforų.
Šiais laikais jie neturi laiko joms.
(Jie neturi laiko išvis).
Šiais laikais, privalai būti greitas, trumpas, konkretus.

Deja, mano širdis per kvaila.
Ji neseka šiuolaikinių madų.
Ir net labiau nuvilia, kad
Ji stipresnė nei mano sumanus, praktiškas protas.

Norint geriau suvokti aplinkoje vykstančius reiškinius ir kultūrines šiuolaikinio pasaulio ypatybes yra būtinas gilesnis žvilgsnis. Noras pasiekti atsakymus yra didžiausias mano rašymo motyvatorius. Darbas su straipsniais ar tiesiog sąlyginai nereikšmingas rašymas sau suteikia progą nedideliam tyrimui. Be abejonės, gausios ir spalvingos aktualios informacijos rinkimas, jos analizavimas ir sisteminimas gali būti velniškais sunkus darbas, tačiau atpildas, kurį gauni matydamas išbaigtą “paveikslą” verčia judėti į priekį. Socialinės, kultūrinės, antropologinės, urbanistinės, kartais istorinės ir politinės temos suteikia didžiausią jaudulį (iškart po moterų temos, nes moterys egzistuoja visose įmanomose temose ir dėl kitų pagrįstų priežasčių). Gana dažnai rašymo metu atsiskleidžiantys atradimai tampa įkvepiančia medžiaga tolesniems pasirinkimams vizualiuosiuose menuose ir poezijoje, o kai kuriais atvejais tai veikia ir atvirkščiai. Tokia pati ir mano dienoraščio paskirtis – geriau suvokti save ir kitus. Dažniausiai rašau lietuviškai, nors dalis tekstų parašyta anglų kalba.

  • 6 metai studijų Klaipėdos Universitete, užbaigtos 2010 metais apsigynus Magistro laipsnį kraštovaizdžio architektūros srityje.
  • 2007-2012 darbas urbanistinio ir regioninio planavimo srityse bei su kraštovaizdžio architektūros projektais.
  • Nuo 2012 gyvendamas Kopenhagoje bendradarbiavau rengiant eksperimentinius dviračių infrastruktūros projektus. Danijos sostinės pavyzdžiu rašiau straipsnius apie gyvybingo ir gyvenimui tinkamo miesto ypatybes.
  • Nuo 2017 dirbu su architektūriniais, konstrukciniais ir statybiniais sprendiniais savo asmeniniame “menų ūkyje” Klaipėdos priemiestyje. Išlaikiau profesinį susidomėjimą šiuolaikiniais architektūrinės ir urbanistinės plėtros procesais.