Kartą gyveno didelis meistras – vadintas Didžiuoju – kuris tikrai buvo toks didelis, kad iš dangiškų savo akiračio aukštybių galėjo lengvai apžvelgti ne tik visus gimtosios parapijos kaimus, bet ir iš tiesų puikiausiai įžiūrėjęs kaip gyvena žmonės kitoje pusėje gaublio (nė nepasilipęs ant kėdės ir nepasistiebęs!).
Jo vardas buvo Leonidas, o kūnas tikrai toks didelis, kad teikė šaunią užuovėją kiekvienam – nuo klastingų rytvakarių vėjų, sėjusių meningitines perpūtimo ligas. Dar tas kūnas metė didžiulį platano formos šešėlį, kuriame nuo saulės smūgių slėpėsi lažo nualinti jaunuoliai ir nejaunuoliai.
Leonido kūnas buvęs toks didelis, dėl jo viduje vykusių branduolinių reakcijų: į atomą rėžęsis neutronas perskelia šį pusiau, taip iš vieno sukurdamas du bei išlaisvindamas naujus neutronus, kurie tarsi grandinėje vėl ir vėl skaldydami, vėl ir vėl naujai susidariusius atomus nepaliaujamai augino profesoriaus kūną…
Kol, vieną dieną, neatlaikiusi spaudimo, plyšo Šekspyro, Beatles ir flamandų teptuko prisilietimais nujautrinta dešiniojo reaktoriaus sienelė – sukeldama kata-klizminį mega sprogimą – vientisas autentiško profesoriaus kūnas suskilo į nesuskaitomą daugybę gabalėlių, nusėjusių agrarinio tipo kraštą įvairaus kalibro surogatinėmis išrūgomis ir kitokio pavidalo skeveldrom.
Šiandien, po istorinio kolapso prabėgus jau veik penkeriems metams, tėviškėje nevaržomai stūgauja visų krypčių vėjai, davatkų ir juodnugarių sprandus plaka svaiginančios saulės liežuviai, o ąžuolų giraitėje – virtusioje stepėmis – blaškosi didžiojo meistro šešėliai (be kūnų!) ir tų šešėlių subšešėliai cituojamomis Maestro cituotų Milošo, Kunderos, Kavolio, Greimo praėjusio laiko vėlėmis.
Ir aš tikrai tikrai žinau su kuo turiu reikalą kai matau kūną, kuris nemeta šešėlio, tačiau nenumanau kaip elgtis ir ką manyt, kada plonytis visos parapijos sveiko proto siūlas prijungtas prie dirbtinio gyvybės palaikymo – bekūnių šešėlių – aparato.
© Valdas Jencius
[2021, Arendal, Norvegija]