Žemiau rasite nedidelės apimties straipsnio vertimą, kuriame theatlantic.com reaguodami į neo-nacių apraiškas Virdžinijos valstijoje aptaria simbolinį fakelų naudojimą nacių ir kukluksklano istorijoje bei šios istorijos ryšį su šiuolaikiniais fakelų manifestuotojais. Straipsnis orientuotas amerikietiškam kontekstui, tačiau aktualus ir dabartinei Europai, neišskiriant Lietuvos.
Manydamas, jog straipsnio turinys reikalauja nedidelio įvedimo į temą, tuo pačiu papildant visumos ir esmės suvokimui svarbiomis, tačiau “The Atlantic” tekste nepaminėtomis istorinėmis detalėmis, pasinaudosiu vertėjo teise tokį įvadą pateikti. Šiuo komentaru siekiu ne kvestionuoti vienokių ar kitokių politinių pažiūrų teisingumą, o atkreipti dėmesį į galimai sąmoningą propagandinės manipuliacijos įrankių naudojimą šiuolaikinėje Lietuvos valstybėje.
Pirma derėtų atkreipti dėmesį į tai, jog Lietuvoje dominuojanti tautinių švenčių forma persisunkusi politiniu nacionalistinio manifesto turiniu ir anachronistiniais šou elementais, neturinčiais nieko bendro su gyvąja šiuolaikine kultūra – kas veikiau laikytina formalia parodomąja ataskaita nei tikra šiuolaikinių žmonių švente.
Priėmus pirmąją aplinkybę galime judėti toliau ir pamėginti suvokti kaip gi tos tautinės šventės (šiandien pavirtusios politiniais manifestais) kuriamos ir kokia jų reikšmė. Taigi, egzistuoja skirtingi kolektyvinio manifestavimo tipai (paradai, eisenos, mitingai, viešos nesankcionuotos provokacijos), kuriais kažkam pritariama arba prieštaraujama (ir reikalaujama), o kartais tiesiog pagerbiama, prisimenama arba minima, tačiau ir tais atvejais dažniausiai yra išreiškiamas pritarimo arba prieštaravimo požiūris. Ir kaip kad kiekvienas pastatas turi architektūrinius brėžinius ar bent koncepciją, pagal kurią yra pastatomas ir kaip kiekvienas spektaklis, kad būtų pastatytas reikalauja pjesės ar scenarijaus, taip šie viešo manifestavimo tipai neapsieina be didesnio ar menkesnio detalumo architektūrinių apmatų, kurie diktuoja formą, struktūrą, stilių, turinį ir idėją.
Architekto pasirenkami, nuo istorinių kontekstų neatsieti, simboliai neišvengiamai suformuoja atitinkamą ideologinį turinį, kuris sinergizuotas su meninės raiškos priemonėmis sukurs estetinio, emocinio ir intelektinio paveikumo darinį, kuris, savo ruožtu, bus panaudotinas kaip psichologinės manipuliacijos įrankis tikslu nuleisti eilinio vartotojo pasąmoniniams emociniams tiltams, pro kuriuos respondento intelektą pasieks paruoštoji ideologinė žinutė. Kitaip sakant – per tai, kas suvokiama kaip “gražu” sudaromos sąlygos be didesnio intelektualinio pasipriešinimo perkelti paruoštąjį turinį.
Taigi, kuomet eitynių architektas projektuoja ryškių fakelų jūrą nakties tamsoje, tai, visų pirma – emocinio paveikumo meninės raiškos priemonė, suvokiama estetiniais receptoriais, antra – tai istoriniu kontekstu pakrautas ideologinis turinys, kurį sąmoningai arba nesąmoningai priima įsitraukusieji į vaidinimą. Čia pastebime, kad meilę savo tėvynei ir tautai viešai deklaruojantis (nešdamas vėliavėlę, skanduodamas, dainuodamas liaudies dainą ir pan.) “patriotas” kažkokiu būtu priima ne kažkurią vieną, atskirą idėją (pvz. nekontekstualizuota gryna meilė tėvynei ir tautai), tačiau iš anksto paruoštą pilną arba artipilnį ideologinės programos paketą, kurį sudaro ne tik nacionalinių interesų iškėlimas aukščiau bet kurio platesnio konteksto, tačiau taip pat ir rasizmas, antisemitizmas, homofobija, ekonominio, socialinio ir politinio izoliavimosi pažiūros, istorinių asmenybių ir mitų garbinimas, tvirtos rankos lyderio ilgesys (kurį pasak Erich Fromm’o būdingu atveju jaučia silpnos, neišsipildžiusios, sadomazochistinių polinkių asmenybės). Todėl, kai meistras, savo kūrybinėje dispozicijoje valdantis begalybę, vietoje turimos meninės laisvės pasirenka konkretaus istorinio, ideologiškai angažuoto stiliaus ir formos plagijavimą, kyla pagrįstas klausimas: ar iš nežinojimo ar tikslingai sukuriamas šis ideologinės manipuliacijos spektaklis?
Nuo 1892 metų JAV ištikimybės priesaika buvo duodama saliutuojant ištiesta ranka (“Bellamy”). Šis būdas, kildinamas iš senovės romėnų laikų ir naudotas įvairiose skirtingose šalyse bei grupėse iki naciai sukompromitavo šį ir daug kitų senovinės atminties ženklų. Nacistinės kulto ir oratorių kalboms skirtos architektūros principai taip pat pasiskolinti iš Antikinės mokyklos; svastikos simbolis mena kelių tūkstantmečių senumo Eurazijos tautų istoriją. Galima daryti prielaidą, jog lygiai taip fakelus iš senovės tautų nugvelbė fašistai ir naciai ir, kad galimai į būtent šią tolimesnę istoriją apeliuoja tautinių minėjimų scenaristas. Toks aiškinimas bus visiškai teisingas, tačiau tiesa ir tai, jog simbolis gali turėti daugiau nei vieną reikšmę ir kad šiuolaikinėmis sociopolitinėmis aplinkybėmis aktualesnė ir paveikesnė bus ne ta, kuri nutolusi tūkstantmečiu ir menkai susijusi su šiuolaikiniu pasauliu, o toji, kuri mena prieš nepilną šimtmetį gyvavusių nusikalstamų režimų propagandines praktikas, kurių istorija neatsieta nuo mūsiškės. P.S. terminu “senovė” dažnai siūloma laikyti istoriją senesnę nei šimtas metų; jei sutiktume su šiuo siūlymu, turėtume priimti, jog įvykiai, kurie nė negali būti laikomi senove yra artimiau susiję su šiais laikais, taigi ir kur kas aktualesni bei paveikesni nei “akmens amžiaus” įvykiai (nors ir kokie svarbūs jie būtų evoliuciniam šiandienos išsivystymui), todėl su daugiaprasmių simbolių architektūra derėtų elgtis labai atsargiai.
Istorikai sutaria, kad Hitlerio nacizmas perėmė Mussolinio fašizmo techninės struktūros modelį, tačiau mažiau plačiai žinoma, kad Mussolinis, savo ruožtu, fašizmo paveikslą nuplagijavo nuo kito italo, kuriuo pats atvirai žavėjosi – plataus profilio menininko, rašytojo, poeto, lakūno ir nacionalinio didvyrio Gabriele D’Annunzio. Šis vyras būdamas Fiumės miesto (dab. Rijeka, Kroatija) komandantė, čia paskelbė Respubliką, kurią ėmėsi valdyti poetai, vizionieriai, anarchistai, o Kultūros ministru paskirtas Maestro Arturas Toskaninis. Fiumėje Gabriele pirmasis pademonstravo ir išbandė socioinžinerinio meno kompozicinę visumą su romėniškais saliutavimais, retoriškomis ir dramatiškomis kalbomis iš balkono, specifiniais šūkiais “Eia, eia, eia! Alala!”, religiniais simboliais naudojamais naujame kontekste, juodmarškinių jaunų vyrų būriais, naktinėmis eisenomis su deglais ir kitomis priemonėmis, kurias vėliau perėmė Mussolinis, o iš jo Hitleris.
2018 metais Klaipėdos dramos teatre pristatytas puikus Gabriele D’Annunzio istoriją iliustruojantis spektaklis “Kas prieš mus” (pjesės autorius – Gintaras Grajauskas, režisierius – Jonas Vaitkus, vaidina – Rolandas Kazlas). Jo recenzijos pabaigoje keliamas klausimas “Kas nutinka, kai romantiškas idėjas perima jomis susižavėjusi minia – ne pernelyg protingi, bet labai uolūs ir stropūs vykdytojai? Istorija rodo, kad geruoju tai niekada nesibaigia.“
“Kodėl jie žygiuoja su fakelais” (išversta iš theatlantic.com – 2017-08)
Praėjusį šeštadienį Šarlotesvilyje (Virdžinijoje, JAV) įvykusioje eisenoje baltieji nacionalistai žygiavo nešini liepsnojančiais fakelais, tokiu būdu prikeldami nacistinės Vokietijos rasistinį palikimą. Ugnis – tai daugiau nei dramatiškas blyksnis. Šiame kontekste fakelai signalizuoja smurtą ir destrukciją. Nacių režimo pradžią lydėjo paraduose ir mitinguose naudoti deglai, o iki 1938 metų buvo deginami pastatai bei Toros raštai, kol, galiausiai imtasi deginti milijonų žmonių kūnus. Žodis „Holokaustas“ kilęs iš graikų kalbos, kurioje reiškia “visiškai sudegęs (auka)”.
Žygiavimas su deglais Amerikos pietuose turi papildomą, konkretesnį rezonansą – ugnies bombų ir nulinčiavimų naktys. XX amžiaus 3-4 dešimtmečiais kukluksklano nariai žygiuodami fakelų paraduose sukurdavo teroro teatrą. Jų įvaizdžio atributais buvo balti gobtuvai ir liepsna. Naciai, savo ruožtu, naudojo svastiką, aulinius batus ir ugnį. 1933 m. Sausio 30 d. Adolfui Hitleriui tapus Vokietijos kancleriu nacių režimo pradžią paskelbė būtent eitynės su deglais.
Šie du judėjimai dalinosi daugiau nei tik ritualais; jie abu reikalavo garbinti idealizuotą, įsivaizduojamą rasinio grynumo praeitį. 1933 m. Gegužės 10 d. simbolinės akcijos metu universitetų studentai visoje Vokietijoje viešuose laužuose sudegino 25 000 knygų, tokiu būdu skelbdami valstybinės cenzūros ir kultūros kontrolės erą. Universitetiniuose miestuose, panašiuose į Šarlotesvilį, dešiniojo sparno studentai nešini deglais žygiavo „prieš nevokišką dvasią“. Studentai metė “išsigimusias” knygas į ugnį ir skaitydami iš kruopščiai sudarytų scenarijų davė vadinamąją ugnies priesaiką. Viena iš tokių priesaikų buvo: „Prieš mūsų istorijos klastojimą ir nepagarbą jos didiesiems veikėjams. Už pagarbą mūsų praeičiai.“
Naciai buvo propagandos meistrai, kurie reguliariai naudojo fakelų spektaklius, tam, kad sukurtų dramą ir parodytų jėgą. Turbūt populiariausia Leni Riefenstahl filmo „Valios Triumfas“ scena, kurioje vaizduojama dramatiška deglų nešimo scena 1934 m. nacių partijos mitingo Niurnberge metu, kuriame choreografiškai marširuojant suformuojamas didžiulės svastikos vaizdas. Savo knygoje „Mein Kampf“ Hitleris pakartotinai minėjo fakelus kaip tautinės ir rasinės revoliucijos simbolį.
Tik nedaugelis žmonių šiandien supranta, kad garsiausias šiuolaikinis deglas – Olimpinio deglo estafetė “įžiebianti” Olimpines žaidynes – buvo modernus 1936 m. Berlyno olimpinių žaidynių išradimas. Nacių olimpinių žaidynių metu atletiški vaizdai sudarė tiesioginį ryšį tarp Trečiojo Reicho ir senovės Graikijos. Šie vaizdai įkūnijo rasinį mitą, kad pranašesnė vokiečių civilizacija buvo teisėta klasikinės senovės „arijų“ kultūros įpėdinė. Atgaivindami olimpinio deglo estafetę, nacių propagandistai apskaičiuotai sustrategavo liepsnos naudojimą, tikslu įteisinti savą mitologiją, panašiai kaip buvo pasisavintas senovinis svastikos simbolis. Ši deglo drama, priimama kiekvienoje šalyje, kurioje vyksta olimpinės žaidynės, tęsiasi iki šios dienos.
Sinagogai Šarlotesvilyje buvo atvirai grasinama sudeginimu, tad, kaip atsargumo priemonę, kongregacija priėmė skausmingą ir beprecedentį sprendimą apsaugoti savo Toros raštus pasitraukiant iš krašto. Tarp perkeltų raštų buvo Tora išgelbėta iš Europos žydų bendruomenės sunaikintos per Holokaustą. Daugelis Amerikos sinagogų šiandien yra „išgelbėtų“ Toros ritinių valdytojai, kurios tarsi materialiai apčiuopiamos apraiškos prarastų milijonų žydų gyvybių ir šimtmečių religinės tradicijos. Šie išgelbėti ritiniai simbolizavo taip pat ir pliuralistinės Amerikos vertybes, kuriose buvo galima švęsti saugumą ir atvirumą, kurį Amerikos žydai juto pokariniu laikotarpiu.
Tačiau, pasak rabino, jo bažnyčios kongregacija Šarlotesvilyje buvo apimta baimės ir priversta sprukti pro galines duris, kai netoliese buvo pastebėti trys kariniais rūbais vilkintys vyrai, ginkluoti pusiau automatiniais šautuvais. Rabinas pranešė, kad „kelis kartus naciai pražygiavo pro mūsų pastatą, šaukdami:„Štai čia yra sinagoga!“, Po ko sekė„ Sieg Heil“ ir kiti antisemitiniai šūkiai. Kai kurie nešė vėliavas su svastikomis ir kitais nacių simboliais.“
Skirtingai nei 1933 m. Vokietijoje, Amerikos demokratija turi saugiklius užkardančius rasistinį smurtą, nuo dominavimo mūsų gatvėse ar įstatymuose; visgi šie saugikliai menkai pasitarnavo, kad neišsivystytų linčiuotojų judėjimas Jim’o Crow (rasistinės kastų sistemos) pietuose. Naktinės eisenos metu, universitetiniame mieste nešami deglai – šiuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose – sąmoningai ataidi ankstesnių, rasistinių ir žudikiškų epochų dūmus.
Išvertė: Valdas Jencius
