Kopenhagoje šiltas rudenio rytas. Pusryčiaujame kartu su žmona savojo, perimetriškai užstatyto, daugiabučio namo vidiniame kieme. Čia visuomet švariai nupjauta žolė, prižiūrėti medeliai, nušluoti praėjimo takai, o tarp stogo kraigo ir žolės skraidžioja dvi arba trys šarkos, kartais apsilanko ir katinas, akivaizdžiai naminis ar bent kažkada turėjęs namus, o dabar vaikščiojantis kur nori. Šiandien mūsų kiemelis toks pat kaip visada, o diena atrodo bus giedra ir saulėta. Jauki kasdienybės rutina ir žinojimas, kad tavo pasaulis kontroliuojamas, tavo planai tavo paties rankose, o vertybės tavyje ir tuose artimuose švyturiuose, kuriais ir apsistatei pats savo pasaulį. Šį gražų rytą, mano žinojimas patyrė sukrėtimą. Niekada neteko gyvai bendrauti su Profesoriumi Leonidu Donskiu, tačiau jis, daugiau nei dešimtmetį būdamas aktyviu visuomeniniu, viešu asmeniu man tapo artimas tarsi žmogus, kurį pažinočiau labai asmeniškai. Dar pirmaisiais studijų Universitete metais Leonidas ėmėsi mane mokyti apie bendravimo ir diskusijos kultūrą, apie tai, kaip tiesos ir bendro sutarimo ieškoti “Be pykčio”. Jo laidos, straipsniai, viešos paskaitos ir pasisakymai buvo tas intelektinis turinys, kuriuo džiaugiausi, net jei mano nuomonė kartais išsiskirdavo kažkuriomis klausimo dalimis, džiaugiausi, nes tas turinys visuomet išprovokuodavo vidinę diskusiją, o tai viena esmingiausių asmenybės formavimosi sąlygų. Leonido nuorodos į knygas, kurias, pasikliaudamas profesoriaus autoritetu perskaičiu (kitas ir ne vieną kartą), jo nuorodos į garbingus mokslininkus, poetus, politikus, publicistus ir kitus orius, sau ištikimus žmones, kuriais žavėjausi ir žaviuosi šiandien visuomet buvo tas motyvuojantis impulsas tuo pat metu drausminantis ir skatinantis būti ne mažiau altruistišku idealistu nei utilitariu, strateguojančiu ir tiksliai viską išskaičiuojančiu pragmatiku.
Kažkada visuomenės ir valstybės piliečių moraliniu balsu buvo bažnyčia, vėliau jos vietą pakeitė komunistų partija, Sąjūdis buvo poetų laikai – jų metaforas gaudė minios, o kūrybinės rinktinės išparduodamos tūkstantiniais tiražais. Neseniai spaudoje publikuotas straipsnis, kuriame teigiama, jog šiuolaikinėje visuomenėje teologų vaidmenį perėmė teisininkai. Jie savo kompetencijos galios ribas išplėtė nuo teisinga-neteisinga išaiškinimo iki gėris-blogis, moralu-amoralu, padoru-nepadoru. Straipsnyje kalbama, kad vakarų civilizacija neteko aiškių vertybinių orientyrų. Vertybės statusas suteikiamas ekologiškiems pomidorams, jogai, kavos puodeliui su krosanu ryte, gardžiam cigaretės dūmui. Vertybe gali būti paskelbiama bet kokia gyvenimo smulkmė, tačiau iš esmės mūsų visuomeninė ir politinė sistema išgyvena giluminę tikrųjų vertybinių dominančių ir autoriteto bokštų nebuvimo krizę. Leodinas Donskis buvo nepailstamai nuožmus humanitarinių mokslų, švietimo, kultūros ir žmogaus teisių gynėjas. Tokie vertybių autoriteto albinosai šiuolaikiniame pasaulyje tikra retenybė, o tai, jog mūsų šalyje ir mūsų šalį pasauliui švietė vienas tokių švyturių yra, kaip jau Gitanas Nausėda spėjo pastebėti “geriausia, kas galėjo atsitikti pastarųjų dešimtmečių Lietuvos intelektiniame gyvenime”. Leonidas Donskis ne tik savo akademine ir politine veikla, tačiau visu savimi, buvo skatinantis pavyzdys tūkstančiams, kuriuos daugiau ar mažiau padarė geresniais žmonėmis ir labai noriu tikėti, kad iš tų tūkstančių išsivystys bent vienas, o gal net daugiau nei vienas Lietuvos visuomenei šiuo metu taip gyvybiškai būtinas intelektualinio, politinio ir moralinio autoriteto bokštas, užpildysiantis gerokai per anksti atsivėrusią niekuo nepateisinamą spragą.
Vakarų visuomenė persunkta utilitariniais technokratais. Visa sistema pajungta jų gamybai. Specialistų armija gali sukurti tiek pasaulį kuris būtų patogus žmogui, tiek žmogų paversti patogiu tai jam pritaikytai sistemai, tačiau ji negali sukurti kultūringo ir humaniško žmogaus ir tokiais individais paremtos vieningos pilietinės visuomenės. Ilsėkis ramybėje Didis Žmogau. Davei man labai daug, Leonidai.
2016-09-21,
Kopenhaga