Danija. Tarp tradicijų ir kintančio pasaulio tvarkos [“Intelligent life” 2015, spalis]

Kopenhagos ir Klaipėdos uostus skiria vos 500 kilometrų, lėktuvu iš Vilniaus Danijos sostinę pasieksime per pusantros valandos. Ši, nedidelė, pagal užimamą plotą, už Lietuvą kiek mažesnė valstybė, trejus pastaruosius metus iš eilės, vadinama laimingiausia šalimi pasaulyje. 2013 ir 2014 metais Kopenhaga tituluota kaip labiausiai gyvenimui tinkamas miestas. Tai taip pat ir vienas brangiausių miestų, o jo vardas – sudurtinis, dviejų žodžių, verčiamų kaip “prekybos uostas” darinys – primena, apie išskirtinius danų gabumus vadybos ir marketingo srityse. Kuomet danų paklausite apie jų šalį, jie, tarsi su įgimtu vadybininko talentu, neabejodami savimi ir savo preke atsakys, kad Danija turi geriausią dizainą, architektūrą, socialinės rūpybos sistemą, dviračių takus, kad yra geriausi prekybininkai.

Kopenhagoje gyvenu trejus metus, daugiau nei pusę šio laiko esu lietuvių jaunimo sąjungos Danijoje valdybos narys ir ganėtinai aktyviai dalyvaudamas bendruomenės veikloje turėjau laimę pažinti daugelio čia studijuojančių ir profesionaliai dirbančių lietuvių istorijas. Šio laikotarpio pakako susipažinti taip pat su skirtingomis čia gyvenančių užsieniečių patirtimis ir žinoma pačių danų kultūra, pamąstyti apie tai, kuo čia didžiuojamasi, apie ką nutylima ir galų gale, kad tarptautinė nuomonė danams ne tokia svarbi. Tuo tarpu lietuvius priimanti ir lavinanti danų švietimo sistema ir darbo rinka, mano manymu, suvoktina kaip sunkiai įkainojama dovana Lietuvos ekonominiam ir kultūriniam potencialui, kadangi didžioji dalis šių modernaus mąstymo žmonių, vienokiu ar kitokiu būdu jau dalyvauja ir ateityje ves Lietuvą globalaus pasaulio procesuose.

Birželio 27-tinta, šeštadienio vidurdienis. Lauke 17 laipsnių šilumos, apniukę, lyja, vėjas – 11 metrų per sekundę. Sėdžiu su savo mergina, dviem danais ir dar keturiais užsieniečiais draugais kavinėje. Ant mūsų stalo kava, arbata ir tradicinis, danų itin mėgiamas patiekalas – “smørrebrød” (liet. sumuštiniai). Šnekučiuojamės lengvomis temomis. Žvelgiame pro langą į prieš vėją ir pavėjui, skirtingomis kryptimis, minančius dviratininkus. Danijoje specialiu, tiesiogiai neverčiamu terminu “hygge” apibūdinamas jaukus, dažniausiai socialus, galimai pačių įvairiausių formų, laisvalaikio leidimo būdas yra reikšminga šios visuomenės gyvenimo būdo ir kultūros dalis. Užsimenu savo draugams, kad jau trečias mėnuo kaip ieškome naujo būsto, tačiau tai Kopenhagoje nelengva užduotis, nes į kiekvieną logiškesnį nuomos pasiūlymą atsiliepia 150-300 ieškančiųjų, o artėjant studijų laikotarpiui konkurencija pakyla iki, atrodytų, beprotybės. Bičiulis iš Barbadoso išklausęs mano rūpestį pasidalina savuoju: “žinote, aš myliu danišką vasarą – tai geriausia diena metuose”.

Vieni aukščiausių mokesčių pasaulyje garantuoja, kad visuomenės kūnas pasirūpins kiekvienu savo nariu, kai šiam prireiks to rūpesčio – šalyje visuotinai prieinamas nemokamas mokslas, dauguma sveikatos paslaugų, o pensijos – aukštesnės nei bet kur. 85 procentai danų priklauso profsąjungoms, kurios netekus darbo arba konflikto su darbdaviu atveju savo klientams suteikia teisinę ir finansinę apsaugą. Solidžias nedarbingumo išmokas lydi taip pat nemokami ir net privalomi perkvalifikavimo arba kompetencijų kėlimo kursai. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į nedarbingumo statistiką, kuri šalyje nesiekia 5 procentų ribos, kas, mano subjektyvia nuomone, visai neblogai iliustruoja danų pasirinkimą veikiau dirbti ir mokėti didelius mokesčius, nei gyventi iš pašalpų, šalyje, kuri pagal vidutinio atlyginimo dydį reitinguojama 4 vietoje pasaulyje. Galimybė pasiimti poros metų, profsąjungos apmokamas, atostogas ir pamėginti pradėt savo asmeninį verslą, taip pat neretai naudojama, inspiratyvi praktika. Gruodžio mėnesio “Forbes” tyrimo duomenimis Danijoje geriausios pasaulyje sąlygos verslui.  Tuo tarpu, nuo aštuntojo dešimtmečio įtemptą gyvenamojo būsto rinką švelnina socialinis būstas, kurį, su valstybės priežiūra, valdo, dar ankstyvųjų profsąjungų laikus siekiančios, nepelno organizacijos. Šiuo metu jos administruoja apie penktadalį viso Danijos gyvenamojo ploto. Prioritetas tokiu būdu gauti būstą visais laikais buvo teikiamas silpniausiems visuomenės nariams, visgi, paskutinieji įstatymo pakeitimai iki šiol bedarbiams priklausiusią privilegiją perleido dirbantiesiems, kas dalies danų vertinama kaip liberalsocialių valstybės pamatų kapitalizavimo užuomazga.
Danų demokratijos ir pažeidžiamųjų teisių šiandieninės padėties kolizija, neseniai, taip pat ganėtinai plačiai ir emocingai aprašyta šalies spaudoje, kuomet, dėl galimo viešų-privačių interesų konflikto, nuo neįgaliųjų biudžeto karpymo klausimo buvo nušalintas vietos politikas Kristian Hegaard – nes pats yra neįgalus.

Dėl būsto, darbo, savo ir savo vaikų ateities ramūs ir užtikrinti danai mėgaujasi gyvenimu ir mažais jo teikiamais malonumais. Darbo ir poilsio laikas griežtai atskirtas. Eilinį šiokiadienio vakarą nuėjus prie Kopenhagos centre esančių ežerų aplankys įspūdis, kad pasibaigus darbo valandoms, bene pusė Danijos sulenda į sportinę aprangą ir ruošdamiesi maratono bėgimui užtvindo miesto paežeres ir parkus. Tuo tarpu darbe, kur paprastai vyrauja horizontalūs hierarchiniai santykiai, veikiau tikimasi asmeninės iniciatyvos, nei reikalaujama. Orų pragyvenimą užtikrina net prasčiausi darbai, o visuomenės spaudimo žmogus nepatirs dar ir dėl skandinavų sąmonėje gajaus požiūrio į save ir aplinką, kad “tu nesi geresnis nei bet kas kitas”. Išsiskirti iš minios, dažnu atveju, laikoma prasto skonio ir takto ženklu. Minimalizmas pastebimas visur – nuo namų interjero ir buities ypatybių iki Danijos simbolio “Mažosios Undinėlės”.

Vertinant apskritai, atrodo, kad danai ne tik turi pagrindą, tačiau ir iš tiesų yra “ramūs kaip belgai” ir visiškai pelnytai tituluojami laimingiausiais pasaulyje, tačiau toks primityvizuotas tautos emocinio intelekto vaizdavimas ir suvokimas būtų pernelyg seklus ir net iškreipiantis vaizdą. Laimingiausios šalies tyrimas pagrindinį dėmesį telkia ekonominių, politinių bei socialinių kriterijų apžvalgai, tačiau siūlyčiau taip pat žvilgtelėti ir į galbūt sofistikuojančią, tačiau paveikslo visumos suvokimą objektyviau išpildančią, minėto tyrimo neįvertintą, problematiką. Taigi, laimingiausioje pasaulio šalyje, labiau nei bet kur, vartojami antidepresantai (beveik kas dešimtas), jaunimas pirmauja pagal alkoholio suvartojimo kiekius (įsigyti alkoholį galima nuo 16 metų), o apie 50 procentų santuokų išyra. Nors Danija nėra laikoma savižudybių statistikos lyderė, tačiau čia, tarp 20-49 metų vyrų pagrindinė mirties priežastis yra būtent savižudybės.

Vienas iš mūsų kompanijos danų pamoja padavėjai rodydamas, kad baigėsi sumuštiniai ir grįžtelėjęs mano pusėn kreipiasi: “klausyk, Valdai, pažįstu keletą danų vedusių rytų europietes, bet nei vieno ryteuropiečio, už kurio būtų ištekėjusi danė..?” Atsakymo nežinau ir aš. Galiu tik įtarti. Žvilgteliu Metės pusėn, kuri šiuo metu ilgesingai žvelgia į lietų ir kapišonuotus dviratininkus. Metė, mūsų gera draugė, meninių polinkių grafikos dizainerė, dirbanti staliaus-baldžiaus darbą. Tokiais moterų darbais emancipuotoje Danijos Karalystėje seniai niekas nesistebi. Moterys autobusų vairuotojos, elektrikės, policininkės, gaisrininkės – norma. Tuo tarpu prieš tris mėnesius turėjau progą sveikinti vieną ne visai tradicinę šeimą, kuomet iš Pakistano kilęs krikščionis (kokių ten tik 3 procentai) su savo žmona dane (liuteronų bažnyčios kunige) susilaukė pirmagimio. Užsieniečiai, danų moterų gyvenime, tikrai ne iš desperacijos, siekiant žūt būt susirasti ar būti atrastai vyro. Solidūs atlyginimai ir socialinės garantijos įgalina saugią vaiko auginimo aplinką ir be partnerio. Vienišos motinos ir vienišo tėvo įvaizdis visuomenėje priimami panašiai, o tėvystės atostogos, toks pat suprantamas ir praktikuojamas dalykas kaip motinystės.

Jeigu egzistuoja toksai reiškinys kaip kolektyvinė sąmonė, tai pasitikėjimą ir demokratiją laikyčiau fundamentinėmis danų tautos savybėmis. Viskas, kas susiję su danų sistema – institucijos, įstaigos, bendruomeniški žmonių santykiai yra veikiau ne pasitikėjimo, o nacionalinio pasididžiavimo objektas, kuriuo gali kartais suabejoti, tačiau tik taip, kaip abejojama mylima futbolo komanda, su kuria tapatini save patį ir kurią garbini nepriklausomai nuo jos rodomų rezultatų. Visgi ir čia galima pastebėti esmingų transformacijos bruožų – kuomet, prieš keletą mėnesių, vienoje saugiausių pasaulio valstybių buvo įvykdytas teroro išpuolis, kurio metu žuvo 3 žmonės (įskaitant užpuoliką), danai išėjo į gatves skanduodami, kad tai nesugriaus jų vienovės, o gėlės buvo dedamos ir teroristo žuvimo vietoje, tačiau iškart po šio įvykio vykdyta apklausa parodė vieną įdomų dalyką – visuotinio pasitikėjimo šalyje, apie 50 procentų danų palaiko ne tik stebėjimo kamerų plėtrą viešose vietose, bet ir mobiliųjų ir kompiuterinių technologijų sekimą, asmeninės informacijos ir duomenų rinkimą. Pasitikėjimo visuomenės transformacijas žymi ir neseniai įvykę parlamento rinkimai, kuriuose sensacingą pergalę šventė populistinė “Liaudies partija”. Labai abejotina būtų šios partijos sėkmė, jeigu ne buvusios valdžios politika nusivylusių rinkėjų protesto balsai demagoginiams radikalams. Nors nemaža dalis žmonių įsitikinę, kad tai dar ir atspindi laimėjusios partijos programos atitikimą kylančioms nacionalistinėms danų visuomenės nuotaikoms. Tuo tarpu pagal korupcijos indeksą Danija laikoma pavyzdingiausia šalimi pasaulyje. Neįsivaizduojama, kaip galima būtų už viršytą greitį įbrukti kyšį policininkui arba smulkiam valdininkui, kad šis greičiau sutvarkytų dokumentus, tačiau tai egzistuoja, kaip ir visur, tik rafinuotesnėmis formomis (neseniai spaudoje pasirodė žinutė apie Brazilijoje pradėtą didelio mąsto tyrimą, dėl aukšto tos šalies pareigūno, kuris danų logistikos grandui “Maersk” nutekindavo svarbią informaciją, su kuria šiam tapdavo lengviau laimėti konkursus).

Gyvendamas Danijoje domiuosi įvairiomis sritimis, iš kurių išskirčiau sociologiją, antropologiją, urbanistiką ir gatvės fotografiją (kaip vieną iš raiškos priemonių atvaizduoti idėjinėms įžvalgoms). Miestas, kuriame gyvenu trejus metus yra puikus tokių stebėjimų laukas, ypač dėl preciziškai organizuotos sistemos – pradedant nuo žmonių mąstymo ypatumų, baigiant miesto infrastruktūros specifika. Danų traukiniai pagal punktualumą, vidutinį greitį, bilietų kainas bei investicijų įsisavinimo efektyvumą reitinguojami kaip vieni Senojo žemyno lyderių. Tąpat būtų galima pasakyti apie visą danų viešojo transporto sistemą, kurią sudaro jau minėtieji traukiniai, metro, autobusai ir vandens autobusai. Automobiliai, dėl šiai transporto priemonei tikslingai nedraugiškos mokesčių politikos kainuoja bene dvigubai brangiau nei daugelyje tradicinių dominuojančio automobilizmo kultūros pasaulio šalių, užtat gatvės beveik idealiai pritaikytos pėsčiųjų ir dviratininkų eismui. Beveik pusė didžiausio šalies miesto gyventojų į darbą ir studijas kasdien vyksta dviračiais. Socialinė integracija per betarpišką interakciją, bendruomeniškumas, mobilumo laisvė ir dinamika, sveikata, ekonomika, eismo saugumas – tai dalis gerąjį miesto gyvybingumą sudarančių sričių, kurių kokybė neatsiejama nuo dviratizmo urbanistinės kultūros. Kopenhaga nebūtų tokia, kokia yra ir danų visuomenės sėkmės istorija nebūtų įmanoma be aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje įvykusios, eismo sistemą transformavusios, dviračių revoliucijos. Apie dviračio įtaką “sveikai urbanistikai” prirašyta gausybė knygų ir mokslinių darbų, tačiau akivaizdu, kad sprendžiančių, ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio miestų pareigūnų kompetencijos ši informacija dar nepasiekė – pamirštama, kad miestas ištisus tūkstantmečius priklausė pėstiesiems ir tik XX amžiuje buvo automobilizuotas; vis dar gajus klaidingas požiūris, kad dviratis tai – rekreacinio pasivažinėjimo priemonė, bet ne sudėtinė gyvybingo miesto struktūros dalis, kurios įtakoje net visuomenės mentaliteto ir kultūros formavimo galia.

Danų bendruomeniškumas reikšmingai formuojamas ir architektūrinėmis priemonėmis – ypač gyvenamųjų daugiabučių kiemuose ir jų kaimynystėje sukuriant socialią rekreacinę infrastruktūrą čia gyvenantiesiems, tačiau, išlaikant objektyvumą – esama tam tikrų mažosios architektūros specifikos bruožų naujai regeneruojamuose aikštėse, parkuose, skveruose, gatvėse ir kitose viešose erdvėse, iš kurių galima spręsti apie globalistinę anti-asocialios ir konsumacinės architektūros tendenciją. Ypač atviros viešosios erdvės, nepaliekant privatumo “kišenių”, o taip pat ilgesniam sėdėjimui ir gulėjimui nepritaikyti suolai arba visiškas jų atsisakymas sąlygoja vartojimo kultūros skatinimą bei netiesioginį asocialiojo (kitoniško) visuomenės sluoksnio stūmimą į miesto pakraščius. Tokiu būdu tarsi savotiškai mėginama paneigti galbūt nepatogi, tačiau kol kas net laikomoje socialiai jautria Danijos šalyje egzistuojanti visuomenės pusė.

78 procentai danų yra oficialiai registruoti liuteronų bažnyčios nariai, tačiau faktiškai Danija priskiriama prie ateistiškiausių pasaulio valstybių. Tokios statistikos šaknys glūdi giliuose istoriniuose sluoksniuose, o tai galima iliustruoti daugybe iškalbingų pavyzdžių – kaip, kad, Kopenhagos senamiestyje stovinčios didingos 800 metų senumo Šv. Nikolajaus bažnyčios konversija – dar 1957 metais joje įkurtas ir iki pat dabar veikia modernaus meno muziejus, kuriame eksponuojami “fluxus” ir kitų neribojamo meninio liberalumo srovių darbai. 2013 metais dėl mažėjančio praktikuojančių narių skaičiaus bažnyčia pasiūlė uždaryti 14 maldos namų, tačiau vyriausybė sutiko uždaryti tik 8 iš jų. Bažnyčios parduodamos, rekonstruojamos ir pritaikomos kitai paskirčiai. Vienos Vesterbro rajone už 10 milijonų kronų nupirktos 80 metų senumo bažnyčios savininkas sako, kad bažnyčios bokšte, iš kurio neseniai pašalintas varpas, bus įrengtas viešbučio kambarys ką tik susituokusiems, o iš salės pašalintoje navos sėdimojoje dalyje bus sukurta “hyggelig” aplinka, kur: “galėsite ateiti su savo vaikinu, mergina, tėčiu, mama, vaikais, anūkais, draugais ir praleisti gerai laiką. Jei tai pavyks, vadinasi mums pasisekė”. Kopenhagos bažnyčios bando taikytis prie šiuolaikinės visuomenės kitoniškumo viliodamos tikinčiuosius vakariniais elektroninės ir kamerinės muzikos koncertais, šviesų ir lazerių šou, kūrybinėmis dirbtuvėmis, meditacijomis, karštaisiais gėrimais (beje, siekdami pritraukti jaunimo dėmesį, tąpat, tačiau kur kas “trankiau” nei bažnyčios daro Kopenhagos muziejai). Bažnyčia čia gali turėti net savo alaus barą… Kuriame dirba savanoriai, o pelnas skiriamas trečiojo pasaulio šalims. Tuo tarpu miesto kapinės tarnauja kaip ramaus poilsio parkai, kuriuose žmonės skaito, medituoja, piknikauja, deginasi. Danų visuomenė pastatyta ant konstitucijoje įtvirtintos liuteronybės pagrindų, tačiau ultra-liberali, į ”socialumo religiją” orientuota bažnyčių konversija ir kiti urbanistiniai bei socialiniai pavyzdžiai simbolizuoja taip pat ultra-liberalų šiuolaikinės socialios danų visuomenės būdą bei “hyggelig” kaip dominuojančią alternatyvą religijai.

Geriau suprasti išoriškai šaltų, racionalių ir praktiškų danų minties ir veiksmo laisvę padėtų pažintis su jų kino klasikos kūriniu – gyvenimiška absurdo komedija “Festen” (“Šventė”), kurioje tradicinės danų šeimos šventės metu humoristiškai gveldenama incesto tema; o taip pat smulkūs, kartais nepastebėtais liekantys gyvenimiški atsitikimai, tokie kaip “Mažosios Undinėlės” istorija, kuria kaip savo šalies simboliu danai ne tik didžiuojasi ir globoja, tačiau ir ne kartą buvo nupjovę galvą, ranką, nuvertę nuo akmens, o kartą, kovo aštuntosios proga, undinėlei į ranką įspraudę vibratorių, tokiu būdu paminėjo tarptautinę moters dieną. Beje, visai neseniai vietos laikraštyje pasirodė trumpa žinutė, apie tai, kad išaiškinta 50000 eurų vertės, 90 kilogramų svorio skulptūros vagystė – paaiškėjo, kad girti jaunuoliai ją tiesiog išrovė iš pjedestalo ir parsivežę namo pasodino balkone, kur ji ir buvo pastebėta policijos.

Danai gali atrodyti santūrūs ir šalti, tačiau išlaikius akių kontaktą jus būtinai užkalbins, o pažinus geriau pasirodys net labai plačių ir laisvų pažiūrų ir kas svarbiausia – turintys lankstumo ir valios nacionalinę tradiciją ir kultūrines pažiūras suderinti su kintančio pasaulio ypatybėmis. Pats nesu rūkantis, tačiau retkarčiais mėgstu apsilankyti rūkomuose baruose. Jeigu įstaiga yra mažesnė nei 40 kvadratinių metrų ploto ir aptarnaujama tik vieno žmogaus, įstatymas rūkyti joje nedraudžia. Tokie barai čia vadinami specialiu “bodegos” pavadinimu. Bordelių steigti Danijoje negalima, tačiau prostitucija nėra draudžiama, bet tik tokiu atveju jei šia veikla užsiimama kaip antriniu pajamų šaltiniu (pažįstamas menininkas juokauja, kad panaši taisyklė “galioja” menininkams Lietuvoje). Mažumų santuokos, lyties keitimo operacijos, lesbiečių dirbtinis apvaisinimas taip pat legali praktika, o danai seksualinių mažumų atžvilgiu laikomi vienais tolerantiškiausių Europoje. Danai taip pat labai atviri nuogumo ir sekso klausimais. Jau 3 metų vaikams skirtų knygučių iliustracijose jau galima apžiūrėti nuogo vyro ir moters kūnus. Apie seksą laisvai bendraujama prie pusryčių stalo, o vienos nakties nuotykiai (pasiremiant medijoje vyraujančia informacija ir draugų pasakojimais) praktikuojami kaip sveikos gyvensenos būdas. Tuo tarpu pastaruoju metu Danija vis dažniau linksniuojama naujame, su gyvūnų teisėmis susijusių istorijų, kontekste – zoologijos sode nužudyta ir medicininės edukacijos tikslais, moksleivių dėmesiui, viešai išskrosta žirafa bei vilkas; dar šį mėnesį tiesioginės radijo transliacijos metu laidos vedėjas dėl garsinio efekto ir emocinio įspūdžio papjovė triušį; tuo tarpu prieš porą mėnesių Danijos vyriausybė susirūpinusi gyvūnų teisėmis, pagaliau, oficialiu įstatymu uždraudė zoofiliją, kas turėtų neišvengiamai įtakoti tarptautinio gyvūnų sekso turizmo maršrutų pasikeitimus. Šioje vietoje įdomu pastebėti, kad Danijoje esama įtakingų visuomenės ir politikos veikėjų atstovaujančių vis dar gajai opozicinei visuomenės nuomonei kritikuojančiai šį įstatymą. Etikos profesorius Thomas Søbirk Petersen yra vienas tokių, be kita ko aktyviai kovojantis dėl eutanazijos įteisinimo ir kitų jautrių, kontraversiškai vertinamų šalies liberalizavimo klausimų.

Ant išėjimo iš mano, ko gero, mėgstamiausios vietos Kopenhagoje vartų puikuojasi užrašas: “Dabar jūs įeinate į Europos Sąjungą”. 1971 metais prieš gyvenamojo būsto trūkumą protestuojančio jaunimo įkurtas laisvasis Kristianijos miestas tarsi atskira respublika, su savomis taisyklėmis, gyvensena, kultūra ir nors save identifikuoja kitoniškai nuo šalyje dominuojančios kultūros, tačiau, paradoksalu, bet pažintis su netradicine Kristianija padės pilniau pažinti tradicinę Daniją. Čia puoselėjamas kaimiškas gyvenimo būdas, dominuoja menai, muzika, daugiatautė, multikultūriška aplinka. Nors Danijos įstatymai šalyje draudžia bet kokių narkotikų prekybą, tačiau čia laisvai prekiaujama marihuana ir hašišu, o policijos veiksmai prieš šią veiklą labiau pozuojamieji nei tikri. Kuomet 2004 metais Kristianiją bandyta uždaryti, silpnųjų ir net stiprių narkotikų prekyba ėmė plisti Kopenhagos ir kitų šalies miestų gatvėse bei naktiniuose klubuose, ginkluotos gaujos, anksčiau nesėkmingai bandžiusios įeiti į “Hells Angels” baikerių gaujos valdomą Kristianiją, ėmė plisti ir skirstytis įtakos zonomis. Šie pokyčiai neliko nepastebėti ir įvertinus anksčiau nesuvoktas nusikalstamumo plėtrą katalizuojančias laisvojo miesto savybes, neilgai trukus, nuspręsta Kristianiją vėl atidaryt ir “de facto” užmerkti akis prieš čia vykdomą prekybą. 2007 metais nutiko kitą fundamentinę Kristianijos savasties pusę gerai iliustruojantis įvykis, kuomet artistiškos teritorijos normalizavimo siekianti vyriausybė su policijos pagalba laisvajame mieste mėgino nugriauti vieną apleistą pastatą, tačiau vietos gyventojai, kurių trobos aplink Kristianijos ežerėlį suręstos be jokių architektūrinių suderinimų ir leidimų bijodami, kad tolimesni buldozerio veiksmai bus nukreipti prieš jų namus, barikadomis, Molotovo kokteiliais ir fejerverkiniais užtaisais atsilaikė ir privertė atsitraukti gausias policijos pajėgas su sunkiąja griovimo technika. Tokia rezistencija nebūtų įmanoma jei Kristianija nebūtų vienas iš labiausiai lankomų turistinių objektų šalyje, o viešoji nuomonė nebūtų jos pusėje. Tuo tarpu pastaruoju metu Danijoje vis dažniau pasigirsta diskusijų dėl kanapių auginimo legalizavimo, tačiau Kristianiją reikėtų suvokti kur kas plačiau nei žolės turgų – tai veikiau neatsiejama turtingos ir liberalios danų kultūros ir meno pasaulio visumos dalis, kuris, beje, šioje šalyje itin gerbiamas, mėgstamas, vartojamas ir labai dosniai remiamas.

Danų visuomenės namas pastatytas ant tvirtų, išorinių įtakų nepraleidžiančių, šeimos pamatų. Čia vyrauja tikri santykiai, puoselėjamos tradicijos ir garbė. Šeimos modelio pavyzdžiu danai save artimai tapatina su įvairiomis bendruomenėmis ir visa tautine-kultūrine visuomene bei valstybe. Kartais, net svetimšalį, tiesiog gatvėje, gali aplankyti bendrumo ir savumo jausmas, tarsi, ta gatvė būtų tavo privatus kiemas, o minia – tavo šeima ir draugai. Tai be galo malonu, tačiau ir įpareigoja. Daniškos vėliavėlės būtinas kiekvieno gimtadienio atributas, jomis išpuošti ofisai, pikniko su draugais metu būsite madingas jei sumuštinius apsmaigstysite popierinėmis vėliavėlėmis. Daniško nacionalizmo nuotaikos kontempliuoja su kosmopolitiška šalies politika ir yra neišvengiamai įtakojamos jos. Nedaug kas pamena, tačiau Danijai priklausanti Grenlandija 1985 metais tapo pirmąja teritorija pasitraukusia iš Europos Sąjungos. Danai niekuomet nebuvo dideli Europos Sąjungos šalininkai, o dabartiniai su imigracija susiję iššūkiai daugelio danų vertinami kaip viena aktualiausių šalies problemų. Naujausių tyrimų duomenimis Danija laikoma netolerantiškiausia šiaurės šalimi – išskirtinai, net 45 procentai danų nėra patenkinti musulmonais (palyginimui, neigiamas nusistatimas prieš tamsiaodžius – tik 11 procentų). Neseniai Europos Komisijai pasiūlius ES šalims pasidalinti į Italiją plūstančiais pabėgėliais Danija pareiškė programoje nedalyvausianti, Sirijos spaudoje spauzdintos užsakomosios žinutės skelbiančios, kad pabėgėliai Danijoje nelaukiami. Esmine imigracijos nepasitenkinimo priežastimi įvardijama komplikuota kultūrinė ir socialinė integracija. Politinė ir visuomenės nuomonė sunkiai pateisina, kuomet atvykėliai atsisako naudotis gerai apgalvota integracijos sistema. Pats lankau kalbos mokyklą, kuri laisvai prieinama ir nemokama kiekvienam, joje supažindinama ir su kultūrinėmis šalies ypatybėmis. Net pats mėginimo faktas išmokti jų kalbą danams labai svarbus, nepaisant, kad visai neseniai Danija paskelbta geriausiai angliškai kalbančia šalimi, tarp šalių, kur ši kalba nėra valstybinė.

Po neseniai įvykusių parlamento rinkimų, valdantieji socialdemokratai vairą perleido laimėjusiam dešiniųjų blokui, į kurį įeina liberali “Venstre” (liet. – kairė, nors atstovauja dešinei) ir nacionalistinė, populistų “Dansk folkeparti” (liet. – liaudies partija), kurios rinkiminės programos pagrindą sudaro prieš ES ir imigraciją nukreiptos radikalios politinės gairės (jose numatyti tokie tikslai kaip studijų anglų kalba uždraudimas ir reikalavimas, kad imigrantai namuose kalbėtų daniškai). Statistiniai duomenys ir “liaudies partijos” rinkiminė sėkmė atspindi atitinkamą dalies visuomenės požiūrį, tačiau įdomu pastebėti ir tai, kad 15 įtakingiausių Danijos žmonių sąraše išimtinai vien stambaus kapitalo atstovai ir nei vieno politiko, tuo tarpu daugiausia visuomenės pasitikėjimo sulaukusi ir tvirtą mandatą iškelti savo premjerą gavusi “liaudies partija” šio posto pati atsisakė ir perleido su stambiu kapitalu atvirai koketuojantiems liberalams.

Praėjo dvi savaitės nuo tos lietingos dienos. Dabar liepos 7, sekmadienis, antra valanda popiet. 27 laipsniai šilumos, saulėta, vėjas vos judina kanalo paviršių. Vanduo neramus tik arčiau kranto, kur plaukioja ir nardo šimtai, sporto salėse žiemą atsakingai puoselėtų daniškų kūnų. Sutūpę ir mes ant pievutės. Ore sklando energija, juokas, ramybė, pašnekesiai – daniškai tariant – “hygge”. Tikriausiai šiandien toji diena, kurios taip laukė, bet nesulaukęs į tėvynę atostogų grįžo, draugas iš Barbadoso – daniška vasara (P.S. rytoj pranešė lietų).

Leave a Reply

Your email address will not be published.