1.
1956 metų lapkritį, neilgai trukus iki jo biurą sunaikinusios artilerijos ugnies, Vengrijos naujienų agentūros vadovas visam likusiam pasauliui telegrafavo desperatišką žinutę, pranešančią apie neseniai prasidėjusią Rusijos ataką prieš Budapeštą. Pranešimas užbaigtas žodžiais: „Mes mirsime už Vengriją ir už Europą.“
Ką reiškė šis sakinys? Jis tikrai reiškė tai, kad Rusijos tankai į pavojų stato Vengriją, o su ja, kartu, ir Europą. Tačiau kuria prasme Europa buvo pavojuje? Ar Rusijos tankai rengėsi eiti toliau vakarinių Vengrijos sienų? Ne. Vengrijos naujienų agentūros vadovas galvoje turėjo tai, kad, puldami Vengriją, rusai puola Europą. Jis buvo pasirengęs mirti, jog Vengrija liktų Vengrija ir europietiška.
Net jei šio sakinio reikšmė atrodo aiški, ji vis dar intriguoja. Tiesą sakant, Prancūzijoje bei Amerikoje įprasta manyti, kad invazijos metu į pavojų statyta ne Vengrija ir ne Europa, o politinis režimas. Jie niekada nepagalvotų, jog Vengrijai kaip šaliai grėsė pavojus; ir dar menkiau suvoktų, kodėl vengras savo mirties akivaizdoje kalba apie Europą. Kai Solženycinas demaskuoja komunistų priespaudą, ar jis šaukiasi Europos kaip fundamentinės vertybės, dėl kurios verta mirti?
Ne. „Mirti dėl savo šalies ir Europos“ – tai frazė, kurios nesugalvotų Maskvoje ar Leningrade; tai būtent ta frazė, kurią sugalvotų Budapešte ar Varšuvoj.
2.
Ką, po teisybei, žodis Europa reiškia vengrui, čekui, lenkui? Tūkstantį metų jų tautos priklausė Europos daliai, susietai su Romos krikščionybės tradicija. Jie dalyvavo kiekviename jos istorijos etape. Žodis Europa jiems reprezentuoja ne geografijos fenomeną, o dvasinio suvokimo sinonimą žodžiui „Vakarai“. Nuo to momento, kai Vengrija nustoja buvusi europinė – nustoja buvusi Vakarais – ji nukreipiama nuo savojo likimo, į savo istorijos užribį: ji praranda savo tapatybės esmę.
„Geografinė Europa“ (išsidriekusi nuo Atlanto vandenyno iki Uralo kalnų) visada buvo padalinta į dvi dalis, kurios vystėsi atskirai: viena susieta su antikine Roma ir Katalikų bažnyčia, kita inkarą nuleidusi Bizantijoje ir Ortodoksų Bažnyčioje. Po 1945 metų siena tarp dviejų Europų keliais šimtais kilometrų pasistūmėjo Vakarų kryptimi, tad dalis tautų, save visuomet laikiusių Vakarais, dabar susivokė besančios Rytuose. [1]
Tai sąlygojo, kad pokario Europoje vystėsi trys fundamentalios situacijos: Vakarų Europos, Rytų Europos ir, labiausiai komplikuota, tos Europos dalies, kuri geografiškai išsidėsčiusi centre – kultūriškai Vakaruose, o politiškai Rytuose.
Europos, kurią vadinu Centrine, prieštaravimai padeda suvokti, kodėl pastaruosius 35 metus Europos drama buvo sukoncentruota būtent čia: didžioji Vengrijos revoliucija 1956-aisiais ir ją sekęs kruvinas bei skaudus pralaimėjimas; Prahos pavasaris ir Čekoslovakijos okupacija 1968-aisiais; Lenkijos revoliucijos 1956, 1968, 1970-aisiais ir pastarųjų metų. Niekas, kas įvyko „geografinėje Europoje“, Vakaruose ar Rytuose, savo dramatišku turiniu bei istorine įtaka negali būti prilyginta revoliucijų sekai Centrinėje Europoje. Kiekviena jų turėjo beveik visuotinį gyventojų palaikymą. Tačiau, kiekvienu atveju, bet kuris režimas negalėjo savęs apginti ilgiau nei tris valandas, jei neturėjo Rusijos palaikymo. Tai reiškė, kad nebegalime svarstyti Prahos ar Varšuvos įvykių iš Rytų Europos dramos Sovietiniame komunizmo bloke pusės; tai Vakarų drama – Vakarų, kuriuos pagrobė, perkėlė bei išplovė smegenis, tačiau, nepaisant nieko, vis dar atkakliai bandančių išsaugoti savąją tapatybę.
Žmonių ir civilizacijų tapatybė atspindima bei sukoncentruota tame, kas buvo sukurta protu – kas žinoma kaip „kultūra“. Jei šiai tapatybei grasinama išnykimu, kultūrinis gyvenimas atitinkamai auga intensyviau, kol kultūra pati tampa gyvąja verte, suvienijančia visus žmones. Štai kodėl kiekvienoje Centrinės Europos revoliucijoje kolektyvinė kultūrinė atmintis bei tuometinės kūrybinės pastangos atliko tokius didžius ir lemiamus vaidmenis – daug didesnius ir reikšmingesnius, nei kurioje kitoje masinėje Europos revoliucijoje. [2]
Tai buvo vengrų rašytojų grupė, įkvėpta romantizmo poeto Sándoro Petőfio, kuri ėmėsi galingos kritikos, galiausiai nuvedusios prie 1956-ųjų „sprogimo“. Tai buvo teatras, filmai, literatūra ir filosofija, iki 1968-ųjų vedę bei galiausiai išlaisvinę Prahos pavasarį. Tai buvo uždrausta Adomo Mickevičiaus pjesė, kuria didžiausias Lenkijos romantizmo poetas davė postūmį garsiajam lenkų studentų sukilimui 1968-aisiais. Ši laiminga kultūros ir gyvenimo, kūrybinių pasiekimų ir visuotinio dalyvavimo sąjunga žymėjo Centrinės Europos revoliucijas, kurių neprilygstamas grožis visada žavės išgyvenusius tuos laikus.
3.
Kas nors pasakytų: „Sutinkame, kad Centrinės Europos šalys gina savąją tapatybę, kuriai grasinama, tačiau jų situacija nėra unikali. Rusija tokioje pat padėtyje. Jai taip pat gresia prarasti savąją. Iš tiesų, tai ne Rusija, o komunizmas atskiria tautas nuo jų esmės, o Rusijos žmones jau pavertė savo pirmąja auka. Teisybė, kad rusų kalba dusina kitų Sovietinės imperijos tautų kalbas, tačiau ne todėl, kad rusai norėtų rusifikuoti kitus; tai dėl sovietinės biurokratijos – giliai atautinės, antitautinės, virštautinės – kuriai reikia įrankio unifikuoti valstybę.“
Suprantu logiką. Taip pat suprantu keblią padėtį tų rusų, kurie baiminasi, jog jų mylima tėvynė bus painiojama su neapkenčiamu komunizmu.
Tačiau taip pat svarbu suprasti lenką, kurio tėvynę, išskyrus trumpą periodą tarp dviejų pasaulinių karų, net du amžius buvo pavergusi Rusija, kuri, savo ruoštu, Lenkiją pavertė kantrios ir nenumaldomos rusifikacijos – spaudimo prisitaikyti būti rusiškam – objektu.
Centrinėje Europoje, Rytiniame Vakarų pasienyje, visi ir visada buvo ypač jautrūs galimiems pavojams iš Rusijos. Ir tai ne tik lenkai. Františekas Palacký’is, didysis istorikas bei pati reprezentatyviausia XIX amžiaus čekų politikos figūra, 1848 metais revoliuciniam Frankfurto parlamentui parašė plačiai žinomą laišką, kuriame besitęsiančią Habsburgų imperijos egzistenciją pateisino kaip vienintelę įmanomą gynybinę sieną prieš Rusiją, prieš „tą galią, kuri šiandien jau pasiekė milžinišką dydį ir vis dar didina savo jėgą iki nepasiekiamos jokiai Vakarų valstybei“. Palacký’is įspėjo dėl imperialistinių Rusijos ambicijų; ji siekė tapti „universalia monarchija“, kas reiškia siekį dominuoti pasaulyje. Palacký’is rašė: „Rusijos universali monarchija būtų neaprėpiama ir neapibūdinama katastrofa, neišmatuojama ir beribė nelaimė.“
Centrinė Europa, pasak Palacký’io, turėtų būti lygių tautų šeima, kiekviena kurių – elgdamasi su kitomis su abipuse pagarba, apsaugoje bei globoje stiprios bei vieningos valstybės – taipogi kultivuotų ir savo individualybę. Ši svajonė, nors niekada visiškai neišsipildžiusi, išliks stipri ir įtakinga. Centrinė Europa troško būti kondensuota Europos versija visoje savo kultūrinėje įvairovėje, maža arki-europietiška Europa, sumažintu, iš tautų sudarytos Europos modeliu, suvokiamu pagal vieną taisyklę: didžiausia įvairovė mažiausioje erdvėje. Kaipgi Centrinė Europa galėtų nesibaisėti susidūrusi su Rusija, paremta priešingais principais: mažiausia įvairovė didžiausioje erdvėje?
Išties, niekas negali būti labiau svetima Centrinei Europai bei jos įvairovės aistrai kaip Rusija: uniforminė, standartizuojanti, centralizuojanti, pasiryžusi transformuoti kiekvieną tautą savo imperijos viduje (ukrainiečius, baltarusius, armėnus, latvius, lietuvius ir kitus) į vientisą Rusijos tautą (arba, kaip dažniau išsireiškiama šiame apibendrintos žodinės mistifikacijos amžiuje, į „vieną Sovietinę liaudį“). [3]
Taigi, darkart: ar komunizmas tai Rusijos istorijos neigimas, ar jos išsipildymas? Žinoma, kad abu. Tai neigimas (neigimas, pavyzdžiui, jos religingumo) ir išsipildymas (išsipildymas jos centralizavimo tendencijų bei jos imperinių svajonių).
Žvelgiant iš Rusijos perspektyvos, šis pirmasis aspektas – jos tęstinumo nutraukimas – yra labiau pritrenkiantis. Tuo tarpu pavergtoms šalims antrasis aspektas – jos nenutrūkusio tęstinumo – jaučiamas galingiau. [4]
4.
Ar nesuabsoliutinu vaizdo, kontrastiškai lygindamas Rusiją ir Vakarų civilizaciją? Nors padalyta į Rytus bei Vakarus, ar nėra Europa vientisas organizmas, kurio pagrindas antikinėje Graikijoje ir judėjiškai krikščioniškoje mintyje?
Žinoma. Dar daugiau, per visą XIX amžių Rusiją patraukė Europa, ji priartėjo šiosios link. Susižavėjimas buvo abipusis. Rilke’ė tvirtino, jog Rusija buvo jo dvasinė tėvynė ir kad niekas neišvengė didžiųjų Rusijos romanų įtakos, išliekančios integralia europietiškos kultūros bendro palikimo dalimi.
Taip, visa tai tiesa; kultūrinės sužadėtuvės tarp dviejų Europų išlieka svarbus ir nepamirštamas prisiminimas. [5] Tačiau nemažiau tiesa tai, kad rusiškasis komunizmas energingai išbudino senąsias antivakarietiškas Rusijos nuotaikas ir brutaliai nukreipė jas prieš Europą.
Visgi Rusija nėra mano tyrimo objektas, tad nenoriu nuklysti į jos begalinį kompleksiškumą, apie kurį taip gerai nenusimanau. Tiesiog noriu dar kartą pabrėžti: rytiniame Vakarų pasienyje – labiau nei bet kur – Rusija matoma ne kaip tiesiog dar viena Europos galia, tačiau kaip viena – atskira – civilizacija.
Savo knygoje „Gimtoji Europa“ Czesławas Miłoszas kalba apie fenomeną: XVI–XVII amžiais lenkai kariavo prieš rusus „palei tolimus pasienius. Niekas ypatingai nesidomėjo rusais… Tai buvo toji patirtis, kai lenkai rytuose rado tiktai didžiulę tuštumą, iš kurios ir kilo lenkiškasis konceptas Rusijos, kuri „ana ten“ – anapus pasaulio.“ [6]
Kazimierzas Brandys savajame Varšuvos dienoraštyje prisimena lenkų rašytojo susitikimą su rusų poete Ana Achmatova. Lenkas skundėsi: jo darbai – visi – buvo uždrausti.
Ji pertraukė: „Ar jūs buvote įkalintas?“
„Ne.“
„Ar jūs bent buvote pašalintas iš Rašytojų sąjungos?“
„Ne.“
„Tuomet dėl ko tiksliai jūs skundžiatės?“ – Achmatova nuoširdžiai stebėjosi.
Brandys pastebi:
„Tai tipiški rusiški paguodimai. Jiems niekas neatrodo baisu, palyginus su Rusijos lemtimi. Tačiau šie nuraminimai mums neturi prasmės. Rusijos lemtis nėra mūsų sąmoningumo dalis; ji mums svetima; mes nesame už ją atsakingi. Mes jaučiame jos svorį, tačiau tai ne mūsų paveldas. Toks pat mano atsakymas buvo ir Rusijos literatūrai. Ji mane gąsdino. Net šiandien man vis dar kelia siaubą kai kurios Gogolio istorijos ir viskas, ką rašė Saltykovas-Ščedrinas. Jau verčiau būčiau nepažinęs jų pasaulio, nežinojęs, kad jis apskritai egzistuoja.“
Brandžio pastabos apie Gogolio kūrybą, žinoma, neneigia jo meno kūrinių vertės; veikiau išreiškia siaubą, kurį jam kelia tuo menu vaizduojamas pasaulis. Tai pasaulis, kuris – su sąlyga, jog jame nėra mūsų – žavi ir traukia; o akimirką, kai užsiveria aplink mus, atskleidžiamas jo siaubingas svetimumas. Nežinau, aš šis pasaulis blogesnis už mūsiškį, tačiau esu tikras, kad jis skirtingas: Rusija pažįsta kitą (didesnį) katastrofos matmenį, kitą erdvės vaizdą (tokios neaprėpiamos, jog ištisos tautos ištirpo joje), kitą laiko pojūtį (lėto ir kantraus), kitokį juoko, gyvenimo ir mirties būdą.
Štai kodėl šalys Centrinėje Europoje jaučia, kad jų likimo pokytis, įvykęs po 1945-tųjų, nėra tiktai politinė katastrofa: tai ir ataka prieš jų civilizaciją. Gili jų rezistencijos prasmė – grumtynės dėl savosios tapatybės išsaugojimo arba, kitaip sakant, siekis apsaugoti jų Vakarietiškumą. [7]
5.
Daugiau nebėra jokių iliuzijų dėl režimų satelitinėse Rusijos valstybėse. Tačiau mes pamirštame jų esminę tragediją: tos šalys išnyko iš Vakarų žemėlapio.
Kodėl šis dingimas išliko nematomas? Priežastį galime atrasti pačioje Centrinėje Europoje.
Lenkų, čekų, slovakų, vengrų istorija buvo audringa ir fragmentuota. Jų valstybingumo tradicijos buvo silpnesnės ir mažiau nuoseklios bei nepertraukiamos, nei didesniųjų Europos tautų. Įspraustos tarp vokiečių iš vienos pusės ir rusų iš kitos, Centrinės Europos tautos jėgas naudojo tam, kad išgyventų bei apsaugotų savo kalbas. Kadangi jos niekada nebuvo absoliučiai integruotos į Europos sąmonę, išliko mažiausiai žinoma ir trapiausia Vakarų dalimi – dar paslaptingesne dėl jų keistų ir vargiai prieinamų kalbų uždangos.
Austrijos imperija turėjo puikią progą Centrinę Europą paversti stipria unifikuota valstybe. Deja, austrai buvo pasidalinę tarp arogantiško Pan-German nacionalizmo bei savo pačių centro-europinės misijos. Jiems nepavyko sukurti lygių tautų federacijos ir ši nesėkmė tapo visos Europos nelaime. Kitos nepatenkintos Centrinės Europos tautos 1918 metais suskaldė jų imperiją į šipulius, nesuvokdamos, jog, nepaisant trūkumų, ji buvo nepakeičiama. Po I Pasaulinio karo Centrinė Europa transformuota į mažų bei silpnų valstybių regioną, kurio pažeidžiamumas užtikrino pirmąjį Hitlerio užkariavimą ir galiausiai Stalino triumfą. Galbūt dėl pastarosios priežasties europinėje atmintyje šios šalys visuomet atrodo tarsi pavojingų rūpesčių šaltinis.
Atvirai kalbant, jaučiu, kad klaida, kurią padarė Centrinė Europa, susijusi su tuo, ką vadinu „slavų pasaulio ideologija“. Žodį „ideologija“ sakau apgalvotai, nes tai tik dalelė politinio mistifikavimo, išrasto XIX amžiuje. Čekai (nepaisant griežtų perspėjimų iš savo labiausiai gerbiamų lyderių) mėgo savo „slavišką ideologiją“ naiviai reklamuoti kaip gynybą prieš Vokietijos agresiją. Rusai, savo ruožtu, mėgavosi, naudodamiesi tuo, kad pateisintų savo pačių imperines ambicijas. „Visa, kas rusiška, rusai mėgsta ženklinti kaip slavišką, jog vėliau viską, kas slaviška, jie galėtų paženklinti kaip rusišką“, – didysis čekų rašytojas Karelis Havlíčekas pareiškė 1844 metais, bandydamas įspėti savo tėvynainius dėl jų kvailo ir neišmanėliško entuziazmo Rusijos atžvilgiu. Čekų nenuovokumas buvo susijęs su tuo, kad per tūkstantį metų jie niekada neturėjo jokio tiesioginio kontakto su Rusija. Nepaisant lingvistinės giminystės, čekai ir rusai niekada nesidalino bendru pasauliu: nei bendra istorija, nei kultūra. Tuo tarpu lenkų ir rusų santykiai niekada nebuvo kažkuo menkesniu už kovą tarp gyvenimo bei mirties.
Josephą Conradą visuomet erzino etiketė „slaviška siela“, kurią žmonės, dėl jo lenkiškos kilmės, mėgo tėkšti jam pačiam ir jo knygoms. Maždaug prieš šešiasdešimt metų jis rašė, kad „niekas negalėtų būti labiau svetima literatūriniame pasaulyje vadinamai „slaviškai sielai“ kaip lenkiškas temperamentas su savo riterišku atsidavimu moraliniams suvaržymams ir jo perdėta pagarba asmeninėms laisvėms“. (Kaip puikiai aš jį suprantu! Aš taip pat nežinau nieko absurdiškesnio, nei šis kultas neaiškių, miglotų gelmių, šis triukšmingas ir tuščias „slaviškos sielos“ sentimentalumas, kuris laikas nuo laiko priskiriamas ir man!) [8]
Visgi, slaviško pasaulio idėja pasaulio istoriografijoje yra įprastas dalykas. Europos padalijimas po 1945-ųjų – sujungęs tariamą slavišką pasaulį (įskaitant vargšus vengrus bei rumunus, kurių kalbos, žinoma, nėra slaviškos – bet kam sukti galvą dėl tokių mažmožių?) – atrodė beveik kaip natūralus sprendimas.
6.
Taigi, ar Centrinės Europos kaltė, kad Vakarai nė nepastebėjo jos dingimo?
Ne visiškai. Nepaisant savojo politinio silpnumo, XX amžiaus pradžioje Centrinė Europa buvo didelis kultūrinis centras, galbūt net didžiausias. Tiesa, kol Vienos, Freudo ir Mahlerio miesto, reikšmė šiandien pripažįstama nesvarstant, ta reikšmė ir jos originalumas turi mažai prasmės, nebent žvelgtume kitų kartu dalyvavusių ir prie Centrinės Europos kultūros kūrybiškai prisidėjusių šalių bei miestų kontekste. Jei Schönbergo mokykla sukūrė dvylikos tonų sistemą, vengrų Béla Bartókas, vienas didžiausių XX amžiaus muzikų, žinojo, kaip atrasti paskutiniąją originalią galimybę muzikoje, paremtą tonaliniu principu. Su Kafka’os ir Hašeko darbu, romano žanre Praha sukūrė puikų atitikmenį Vienos Musiliui ir Brochui. Nevokiškai kalbančių šalių kultūrinė dinamika net suintensyvėjo po 1918 metų, kai Praha pasauliui pasiūlė struktūralizmo inovacijas bei Prahos lingvistinį ratą. [9] O taip pat didžioji Lenkijos trejybė – Witoldas Gombrowiczius, Bruno Schulzas, Stanisławas Witkiewiczius, užbėgę už akių 1950-ųjų Europos modernizmui su vadinamuoju absurdo teatru.
Kyla klausimas: ar šis visuotinis sprogimas – tik geografinis atsitiktinumas? Ar buvo įsišaknijęs senoje tradicijoje, bendroje praeityje? Kitaip sakant: ar Centrinė Europa sudaro tikrą kultūrinę konfigūraciją su savo bendra istorija? Ir jei tokia konfigūracija egzistuoja, ar gali ji būti apibrėžta geografiškai? Kokios jos ribos?
Būtų nejautru jos sienas mėginti apibrėžti tiksliai. Centrinė Europa nėra valstybė: tai kultūra arba lemtis. Jos ribos įsivaizduojamos ir turi būti nubraižomos bei perbraižomos kiekvienai istorinei situacijai atskirai.
Pavyzdžiui, jau XIV amžiaus viduryje Karolio Universitetas Prahoje subūrė draugėn intelektualus (profesorius ir studentus), kurie buvo čekai, austrai, bavarai, saksonai, lenkai, lietuviai, vengrai bei rumunai, su užuomazga idėjos apie daugiatautę bendruomenę, kurioje kiekviena tauta turėtų teisę į savo kalbą: netiesioginėje šio universiteto (kurio rektoriumi pabuvojo religinis reformatorius Janas Hussas) įtakoje atlikti pirmieji vengriški bei rumuniški Biblijos vertimai.
Toliau sekę įvykiai: husitų revoliucija; Vengrijos renesansas Matthiaso Corvinuso laikais ir jo tarptautinė įtaka; Habsburgų imperijos atgimimas trijų nepriklausomų valstybių sąjungoje, į kurią įėjo Bohemija, Vengrija ir Austrija; karai prieš turkus; XVII amžiaus kontrreformacija. Šiuo laikotarpiu staiga pasirodė specifinis Centrinės Europos kultūros tipas su nepaprastu baroko meno įsiviešpatavimu, fenomenu, suvienijusiu visą šį regioną, nuo Zalcburgo iki Vilniaus. Europos žemėlapyje baroko Centrinė Europa (apibrėžiama pagal vyraujantį iracionalumą bei dominuojančią vizualiųjų menų, ypač muzikos, padėtį) tapo priešingu poliumi klasicistinei Prancūzijai (kuriai būdingi vyraujantis racionalumas bei dominuojanti literatūros ir filosofijos padėtis). Būtent Baroko epochoje Vakarai atkreipė dėmesį į nepaprasto Centrinės Europos muzikinio vystymosi ištakas, kurios nuo Haydno iki Schönbergo, nuo Liszto iki Bartóko į save sutraukė visos europinės muzikos evoliuciją.
XIX amžiuje vykę tautiniai judėjimai (lenkų, vengrų, čekų, slovakų, kroatų, slovėnų, rumunų, žydų) priešais pavertė tautas, kurios – izoliuotos, egoistiškos, uždaros – vis dėlto pergyveno tą pačią didžiąją egzistencinę patirtį: patirtį tautos, kuri renkasi tarp egzistavimo ir neegzistavimo; arba, kitaip sakant, tarp išlaikymo savojo autentiško tautinio gyvenimo ir buvimo asimiliuotiems į didesnę tautą. Net austrai, nors ir priklausantys dominuojančiai imperijos tautai, neišvengė šio pasirinkimo būtinybės: jie turėjo pasirinkti tarp savo austriškos tapatybės arba būti nugramzdintais didesnėje Vokietijoje. Šio klausimo išvengti negalėjo nė žydai. Atsisakydamas asimiliuotis, taipogi Centrinėje Europoje gimęs, sionizmas rinkosi tą patį kelią kaip kitos centro-europinės tautos.
XX amžius tapo kitokių įvykių liudininku: Austrijos imperijos griūtis, Rusijos aneksija bei ilgas Centrinės Europos revoliucijų periodas, kuris tėra be galo didelė suma, pastatyta už nežinomą išeitį.
Centrinė Europa gali būti apibrėžta ir nulemta ne politinėmis sienomis (neautentiškomis, primestomis invazijomis, užkariavimais bei okupacijomis), bet bendromis aplinkybėmis, kurios surenka žmones, juos pergrupuoja vis naujais būdais, išilgai įsivaizduojamų ir nuolat besikeičiančių sienų, žyminčių sritį, apgyventą tais pačiais prisiminimais, tomis pat problemomis ir konfliktais, ta pačia bendra tradicija.
7.
Sigmundo Freudo tėvai atvyko iš Lenkijos, tačiau jaunasis Sigmundas savo jaunystę praleido Moravijoje, dabartinėje Čekoslovakijoje. Edmundas Husserlis ir Gustavas Mahleris savo vaikystę praleido ten pat. Vienos romanisto Josepho Rotho šaknys Lenkijoje. Didysis čekų poetas Julius Zeyeris gimė Prahoje, vokiškai kalbančioje šeimoje; tapti čeku buvo jo paties pasirinkimas. Gimtoji Hermanno Kafka’os kalba buvo čekų, kai tuo tarpu jo sūnus Franzas priėmė vokiečių. Pagrindinis Vengrijos revoliucijos veikėjas Tiboras Déry kilo iš vokiečių-vengrų šeimos, o mano brangus draugas ir nuostabus romanistas Danilo Kišas yra vengro-jugoslavas. Šitoks tautinių likimų raizginys net pačių reprezentatyviausių kiekvienos šalies figūrų tarpe!
Ir visi vardai, kuriuos ką tik paminėjau, yra vardai žydų. Išties, jokia kita pasaulio dalis nebuvo taip giliai paveikta žydiško genijaus įtakos. Visur svetimšaliai ir visur namuose, iškelti aukščiau tautinių kivirčų, XX amžiuje žydai buvo svarbiausias kosmopolitinis jungiantysis elementas Centrinėje Europoje: jie buvo regiono intelektualinis cementas, sumažinta jos dvasios versija, jos dvasinės vienybės kūrėjai. Štai už ką myliu žydišką paveldą ir tveriuosi jo su tokia aistra ir nostalgija, tarsi tai būtų mano paties paveldas.
Dar viena priežastis, dėl kurios man žydai tokie brangūs: atrodo, kad jų lemtyje sukoncentruotas, atspindėtas ir savo simbolinį paveikslą radęs Centrinės Europos likimas. Kas yra Centrinė Europa? Neaiški zona su mažomis tautomis tarp Rusijos ir Vokietijos. Pabrėžiu žodžius: mažos tautos. Išties, kas yra žydai, jei ne maža tauta, maža tauta par excellence? Vienintelė iš visų kada nors buvusių mažų tautų, kuri pergyveno imperijas ir niokojantį Istorijos maršą.
Tačiau kas yra maža tauta? Siūlau savo apibrėžimą: maža tauta yra ta, kurios egzistavimo klausimas gali būti iškeltas bet kuriuo metu; maža tauta gali išnykti ir ji žino tai. Prancūzui, rusui ar anglui nekyla klausimų dėl jo tautos išlikimo. Jų himnai kalba tik apie didybę bei amžinybę. Lenkų himnas prasideda žodžiais: „Lenkija dar nepražuvo…“
Centrinė Europa kaip mažų tautų šeima turi savą pasaulio viziją, viziją, paremtą giliu nepasitikėjimu istorija. Istorija, ta Hegelio ir Marxo dievybė, įsikūnijusi priežastyje ir teisianti bei sprendžianti mūsų likimą – tai užkariautojų istorija. Centrinės Europos gyventojai nėra užkariautojai. Jie negali būti atskirti nuo Europos istorijos; jie negali egzistuoti už jos ribų; tačiau jie reprezentuoja blogąją šios istorijos pusę; jie yra jos aukos ir autsaideriai. Tai tas akis atveriantis istorijos vaizdas, kuris yra jų kultūros bei išminties šaltinis, jų „nerimtumo dvasia“, besityčiojanti iš didybės ir šlovės. „Niekada nepamiršk, kad tik besipriešinančioje Istorijoje kaip tokioje galime atsispirti savojo laiko istorijai.“ Norėčiau iškalti šiuos Witoldo Gombrowicziaus žodžius virš vartų į Centrinę Europą.
Taigi, šiame mažų tautų regione, kuris „dar nepražuvo“, toje silpnojoje Europos vietoje, visos Europos pažeidžiamumas, buvo matomas kaip niekur kitur. Tiesą sakant, mūsų moderniame pasaulyje, kuriame galia turi tendenciją vis labiau ir labiau koncentruotis kelių didelių valstybių rankose, visos Europos tautos rizikuoja tapti mažomis tautomis bei dalintis bendru likimu. Šia prasme Centrinės Europos likimas galimai numato apskritai visos Europos likimą, o jos kultūros vaidmuo šiame kontekste tampa be galo aktualus. [10]
Pakanka paskaityti geriausius Centrinės Europos romanus: Hermanno Brocho knygoje „Lunatikai“ Istorija pasirodo kaip laipsniškos vertybių degradacijos procesas; Roberto Musilio „Žmogus be savybių“ vaizduoja euforišką visuomenę, neįsivaizduojančią, kad rytoj ji išnyks; Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiuose“ apsimetinėjimas idiotu tampa paskutiniu įmanomu būdu išlaikyti savąją laisvę; romanistinės Kafka’os vizijos pasakoja apie pasaulį be atminties, pasaulį, kuris ateis po istorinio laiko. [11] Visi puikiausi šio amžiaus Centrinės Europos meno kūriniai, net iki pat šiandienos, gali būti suvokiami tarsi ilgos meditacijos galimai besibaigiančioje europietiško humanizmo epochoj.
8.
Šiandien visa Centrinė Europa pavergta Rusijos, išimtimi tapo tik nedidelė Austrija, kuri labiau atsitiktinai nei dėl būtinybės išlaikė nepriklausomybę, tačiau buvo išplėšta iš savųjų Centrinės Europos įtvirtinimų bei prarado daugumą individualių savybių bei visą turėtą svarbą. Centrinės Europos kultūrinės erdvės netektis, be abejonės, tapo vienu iš pačių reikšmingiausių visos Vakarų civilizacijos įvykių XX amžiuje. Taigi, kartoju savo klausimą: kaipgi galėjo tai likti nepastebėta ir neįvardinta?
Atsakymas paprastas: Europa nepastebėjo šios kultūrinės erdvės dingimo, nes Europa savosios vienybės nebesuvokia kaip kultūrinės.
Išties, kuo gi paremta europietiškoji vienybė?
Viduramžiais ji rėmėsi bendra religija. Moderniaisiais laikais, kai viduramžių Dievas pakeistas į Deus absconditus [lot. k. paslėptas Dievas – V. J.], religija atsitraukė, atlaisvindama kelią kultūrai, tapusiai aukščiausių vertybių išraiška, kuria europietiškasis humanizmas save suvokė, apibrėžė bei identifikavo kaip europietišką.
Panašu, kad kaip tik šiuo metu vyksta dar vienas amžiaus pokytis, ne mažiau svarbus nei tas, kuris viduramžius atskyrė nuo moderniųjų laikų. Visai kaip Dievas kažkada užleido vietą kultūrai, kultūra dabar atiduoda savąją.
Tačiau kam? Kokia aukščiausių vertybių sritis bus pajėgi suvienyti Europą? Techniniai laimėjimai? Prekyba? Masinė medija? (Ar didysis poetas bus pakeistas didžiuoju žurnalistu?) [12] O gal politika? Tačiau kokia politika? Dešinė ar kairė? Ar yra bendras įžiūrimas idealas, kuris dar egzistuoja aukščiau to kairės ir dešinės manicheizmo, kuris toks pat kvailas kaip ir neįveikiamas? Ar tai bus principai, paremti tolerancija bei pagarba kitų žmonių tikėjimui ir jų idėjoms? Tačiau ar netaps ši tolerancija tuščia ir niekam tikus, jei nebesergės turtingo kūrybiškumo arba stiprių idėjų rinkinių? O gal turėtume šį kultūros atsisakymą suprasti kaip tam tikrą išsivadavimą, kuriame, apimti ekstazės jausmo, atsisakytume savęs pačių? O gal Deus absconditus sugrįš, kad užpildytų tuščią vietą ir apsireikštų? Aš nežinau, nežinau nieko apie tai. Manau, kad žinau tik tai, jog kultūra pasitraukė.
9.
Pirmąjį trečdalį savo gyvenimo Franzas Werfelis praleido Prahoje, antrąjį Vienoje, o paskutinį kaip emigrantas, pirma Prancūzijoje, po to Amerikoje – tai tipiška centro-europiečio biografija. 1937 metais jis su savo žmona, garsiąja Alma, Mahlerio našle, buvo Paryžiuje; intelektualinio bendradarbiavimo organizacija Tautų Lygoje jį pakvietė į konferenciją „Literatūros ateitis“. Konferencijos metu Werfelis pasisakė ne tik prieš hitlerizmą, tačiau ir prieš totalitarines grėsmes apskritai, prieš mūsų laikų ideologinį bei žurnalistinį paikumą ir lėkštumą, ant sunaikinimo ribos pastačiusį kultūrą. Savo kalbą jis užbaigė pasiūlymu, kuris, jo manymu, galėtų sustabdyti šį demonišką procesą: įsteigti Pasaulio poetų ir mąstytojų akademiją (Weltakademie der Dichter und Denker). Narių jokiomis aplinkybėmis neįvardytų jų šalys. Narių atranka priklausytų tik nuo jų darbų vertės. Tai turėtų būti tarp 24–40 geriausių pasaulio rašytojų. Nuo politikos bei propagandos laisvos akademijos užduotis būtų „priešintis pasaulio politizacijai ir barbarizacijai“.
Šis pasiūlymas ne tik atmestas, tačiau viešai išjuoktas. Žinoma, tai buvo naivu. Siaubingai naivu. Pasaulyje, kuris absoliučiai politizuotas, kuriame menininkai ir mąstytojai jau nepataisomai susaistyti bei politiškai angažuoti, kaipgi tokia nepriklausoma akademija galėtų būti sukurta? Ar netaptų jinai gana komiško kilnių sielų susirinkimo išraiška?
Kaip ten bebūtų, mano įsitikinimu, šis pasiūlymas aktualus ir šiandien, nes juo atskleidžiamas desperatiškas poreikis dar kartą atrasti moralinį autoritetą pasaulyje, kuriame atsisakoma vertybių. Tai atskleidžia skausmingą troškimą išgirsti negirdimą kultūros balsą, balsą Dichter und Denker. [13]
Ši istorija mano atmintyje susipynusi su vieno ryto prisiminimu, kai policija, aukštyn kojomis apvertusi mano draugo, garsaus čekų filosofo, butą, konfiskavo tūkstantį puslapių jo filosofijos rankraščio. Netrukus po to vaikščiojome su juo Prahos gatvėmis. Mes leidomės nuo pilies kalvos, kur jis gyveno, Kampos pusiasalio link; kirtome Mánesův tiltą. Jis bandė viską nuleisti juokais: kaipgi policijai seksis iššifruoti jo filosofijos profesinę leksiką, kuri buvo gana hermetiška? Tačiau joks pokštas negalėjo nuraminti jo kančios ir kompensuoti prarastų dešimties darbo metų, kuriuos tas rankraštis reprezentavo – jis neturėjo kitos kopijos.
Kalbėjome apie galimybę išsiųsti atvirą laišką į užsienį, kad ši konfiskacija būtų paversta tarptautiniu skandalu. Mums buvo visiškai aišku, jog laiškas turėtų būti adresuojamas ne institucijai ar valstybininkui, tačiau kažkam aukščiau politikos, kažkam, stovėjusiam už neginčijamą moralinę vertę, kažkam visuotinai pripažintam Europoje. Kitais žodžiais tariant, reikšmingai kultūrinei figūrai. Tačiau kas buvo šis asmuo?
Staiga suvokėme, jog tokia figūra neegzistuoja. Tiksliau sakant, buvo puikių tapytojų, dramaturgų, muzikantų, tačiau jie nebeturėjo privilegijuotos vietos visuomenėje kaip moraliniai autoritetai, kuriuos Europa pripažintų kaip savo dvasinius atstovus. Kultūra nebeegzistavo kaip sritis, kurioje vaidmenį atliko aukščiausios vertybės.
Keliavome senamiesčio aikštės, greta kurios tuo metu gyvenau, link, kai pajutome didžiulę vienatvę ir tuštumą, tuštumą europinėje erdvėje, iš kurios lėtai traukėsi kultūra. [14]
10.
Paskutinioji tiesioginė asmeninė Vakarų patirtis, kurią prisimena Centrinės Europos valstybės, tai periodas nuo 1918 iki 1938 metų. Tas Vakarų vaizdas – praeities Vakarai, Vakarai, iš kurių kultūra dar nepasitraukė visiškai.
Su šia mintimi norėčiau pažymėti reikšmingą aplinkybę: Centrinės Europos revoliucijos buvo puoselėjamos ne laikraščiais, radiju ar televizija – medijos kanalais. Jos buvo paruoštos, suformuotos, realizuotos romanais, poezija, teatru, kinu, istoriografija, literatūros apžvalgomis, populiariąja komedija ir kabaretu, filosofinėmis diskusijomis, – kultūra. [15] Masinė medija – kuri prancūzams ir amerikiečiams neatsiejama nuo bet ko, kas šiandien suprantama kaip Vakarai – nevaidino jokio vaidmens tose revoliucijose (spauda bei televizija buvo visiškoje valstybės kontrolėje).
Štai kodėl, kai rusai okupavo Čekoslovakiją, jie darė viską, kad sunaikintų čekų kultūrą. [16] Šis naikinimas turėjo tris reikšmes: pirma, sunaikinamas opozicijos centras; antra, pakertama tautos tapatybė, sudarant sąlygas būti lengviau suvirškintai rusų civilizacijos; trečia, tai žiauriai užbaigė modernius laikus, laikus, kuriuose kultūra vis dar reprezentavo aukščiausių vertybių realizavimą.
Ši trečioji aplinkybė man atrodo pati svarbiausia. Tiesą sakant, totalitarinė rusų civilizacija – tai radikalus modernių Vakarų neigimas, Vakarų, sukurtų prieš keturis amžius, pačioje modernaus laiko aušroje: epochoje, pastatytoje ant mąstančio, svarstančio individo bei jo meninės kūrybos, kuria išreiškė savąjį unikalumą. Rusų įsiveržimas Čekoslovakiją nubloškė į „postkultūrinę“ epochą ir paliko ją beginklę, nuogą prieš rusų armiją bei visa apimančią valstybinę televiziją.
Kol šalis buvo krečiama šio trigubo tragiško įvykio, kurį reprezentavo Prahos invazija, atvykau į Prancūziją ir bandžiau ten esantiems prancūzams draugams paaiškinti apie po invazijos įsigalėjusį žiaurų kultūros naikinimą: „Tik pamėginkite įsivaizduoti! Visa literatūros ir kultūros apžvalga likviduota! Visa, be išimties! To niekada nepasitaikė per visą čekų istorija, net nacių okupacijos metu per Antrąjį pasaulinį karą.“
Tąkart draugai į mane žvelgė atlaidžiai, tačiau suglumę, ką supratau tik vėliau. Kai visos apžvalgos Čekoslovakijoje buvo likviduotos, tauta tai žinojo ir atsidūrė gilioje kančios būsenoje, dėl begalinio šio įvykio poveikio. [17] Jei visos apžvalgos dingtų Prancūzijoje ar Anglijoje, niekas nė nepastebėtų, nė jų redaktoriai. Paryžiuje, net visiškai išsilavinusioje terpėje, kviestinės vakarienės metu žmonės diskutuoja apie televizijos programas, o ne recenzijas. Nes kultūra jau pasitraukė. Jos išnykimas, kurį Prahoje išgyvenome kaip katastrofą, šoką, tragediją, Paryžiuje suvokiamas kaip kažkas banalaus ir nereikšmingo, vargiai pastebimo ar net visai nematomo.
11.
Po Austrijos imperijos žlugimo, Centrinė Europa prarado savuosius įtvirtinimus. Ar neprarado ji savo sielos po Aušvico, nušlavusio žydų tautą nuo jos žemėlapio? Ar Centrinė Europa vis dar egzistuoja, po to, kai 1945 metais buvo atplėšta nuo Europos?
Taip, jos kūrybingumas bei revoliucijos perša mintį, kad ji „dar nepražuvo“. Tačiau jei gyventi reiškia egzistuoti akyse tų, kuriuos mylim, tuomet Centrinė Europa nustojo egzistavusi. Tiksliau sakant: mylimos Europos akyse, Centrinė Europa yra tik Sovietinės imperijos dalis ir nieko daugiau, nieko daugiau.
Ir kodėl tai mus turėtų stebinti? Pagal politinę sistemą Centrinė Europa yra Rytai; Pagal kultūros istoriją – Vakarai. Tačiau, kadangi Europa išgyvena savo pačios kultūrinio identiteto nykimą, Centrinę Europą ji suvokia kaip nieką daugiau, tik politinį režimą; kitaip sakant, Centrinėje Europoje mato tik Rytų Europą.
Todėl Centrinė Europa turėtų kovoti ne tik prieš didelio kaimyno priespaudą, tačiau ir prieš subtilų, nenumaldomą laiko spaudimą, kultūros epochą paliekantį praeityje. Štai kodėl Centrinės Europos revoliucijose yra kai kas konservatyvaus, beveik anachroniško: jie desperatiškai stengiasi atkurti praeitį, praeitį kultūros bei moderniųjų laikų. Nes tik toje epochoje, tik pasaulyje, kuriame išlaikyta kultūrinė dimensija, Centrinė Europa dar gali ginti savąją tapatybę, būti matoma už tai, kas yra.
Taigi, tikroji Centrinės Europos tragedija yra ne Rusija, o Europa – toji Europa, kuri taip puikiai atstovavo vertybes, kad vengrų naujienų agentūros vadovas buvo pasirengęs už ją numirti ir už kurią iš tiesų numirė. Būdamas už geležinės uždangos, jis neįtarė, kad laikai pasikeitė ir kad pačioje Europoje Europa nebebuvo suvokiama kaip vertybė. Jis neįtarė, kad jo telegrafuojamas sakinys kitapus šalies sienų pasirodys senamadiškas bei liks nesuprastas.
Išnašos:
- Centrinės Europos komunistų, kurie po karo padarė tiek daug, kad padėtų savo šalyse įsitvirtinti totalitariniam režimui, atsakomybė yra neišmatuojama. Tačiau jiems niekada nebūtų pavykę be Rusijos iniciatyvos, jos žiauraus spaudimo ir jos tarptautinės galios. Iš karto po pergalės Centrinės Europos komunistai suprato, kad ne jie, o SSRS buvo jų šalių šeimininkas; nuo to momento prasidėjo lėtas Centrinės Europos režimų ir partijų irimas.
- Pašaliniam stebėtojui šis paradoksas sunkiai suprantamas; laikotarpis po 1945-ųjų Centrinei Europai yra tragiškiausias ir tuo pat metu vienas geriausių jos kultūros istorijoje. Ar parašyti tremtyje (Gombrowiczius, Miłoszas), ar slaptos kūrybinės veiklos forma (Čekoslovakijoj po 1968 metų), ar dėl viešosios nuomonės spaudimo toleruojami valdžios institucijose – nesvarbu kuria iš šių aplinkybių – Centrinėje Europoje šiuo laiku sukurti filmai, romanai, pjesės bei filosofijos darbai dažnai pasiekia europinės kultūros viršūnes.
- Viena iš didžiųjų Europos tautų (beveik 40 milijonų ukrainiečių) lėtai nyksta. Šis milžiniškas, beveik neįtikėtinas įvykis pildosi pasauliui nesuvokiant.
- Leszekas Kołakowskis rašo („Zeszyty literacke“, Nr. 2, Paryžius, 1983): „Nors, kaip ir Solženicynas, tikiu, jog sovietinė sistema savo priespaudos pobūdžiu pranoko carizmą… nežengčiau taip toli, kad idealizuočiau sistemą, prieš kurią siaubingomis sąlygomis kovėsi, buvo kankinami, kentė pažeminimus ir žuvo mano protėviai… Tikiu, kad Solženycinas turi tendenciją idealizuoti carizmą, tendenciją, kurios nei aš, nei, esu tikras, kuris kitas lenkas negali priimti.“
- Pati gražiausia sąjunga tarp Rusijos ir Vakarų tai Stravinskio darbai, apibendrinantys ištiso tūkstantmečio Vakarų muzikos istoriją bei tuo pat metu savo muzikinėje vaizduotėje išliekantys giliai rusiški. Kita puiki santuoka buvo švenčiama Centrinėje Europoje dviejose nuostabiose šaunaus rusofilo Leošo Janáčeko operose: viena jų pastatyta pagal Ostrovskį („Katya Kabanova“, 1921), o antroji, kuria aš didžiai žaviuosi, pagal Dostojevskį („Užrašai iš mirusiųjų namų“, 1928). Tačiau simptomiška yra tai, jog šios operos ne tik niekada nebuvo pastatytos Rusijoje, tačiau jų egzistavimas ten apskritai nežinomas. Komunistinė Rusija atmeta netinkamus santykius su Vakarais.
- Czesławo Miłoszo knygos „Pavergtas protas“ (1953) ir „Gimtoji Europa“ (1959) yra esminės: pirmosios išsamios nemanicheistinės analizės Rusijos komunizmo ir jos Drang nach West atžvilgiu.
- Žodis „centrinė“ yra pavojingas: jis pažadina tilto tarp Rusijos bei Vakarų idėją. T. G. Masarykas, pirmasis ir steigiantysis Čekoslovakijos prezidentas, kalbėjo apie šią idėją dar 1895-aisiais: „Dažnai sakoma, kad čekai, tarsi atlikdami savąją misiją, turi tarnauti kaip tarpininkas tarp Vakarų ir Rytų. Ši idėja beprasmė. Čekai nėra artimiausiai prigludę prie Rytų (jie apsupti vokiečių bei lenkų, o tai yra Vakarai), tačiau iš esmės mediatorius niekam nereikalingas. Rusai visada turėjo kur kas artimesnius ir labiau tiesioginius kontaktus su vokiečiais bei prancūzais nei su mumis ir visa, ką Vakarų tautos sužinojo apie rusus, jie sužinojo tiesiogiai, be tarpininkų.“
- Yra tokia maža linksma knygelė pavadinimu „Kaip tapti svetimu“, kurios skyriuje, pavadintame „Siela ir nepakankamumas“, autorius kalba apie slavišką sielą: „Prasčiausios rūšies siela tai didžioji slaviška siela. Nuo jos kenčiantys žmonės dažniausiai yra labai gilūs mąstytojai. Jie gali pasakyti tokius dalykus kaip šis: „Kartais esu toks linksmas, o kartais esu labai liūdnas. Ar gali paaiškinti, kodėl?“ (Tu negali, nė nebandyk.) Arba jie gali pasakyti: „Aš toks paslaptingas… Kartais trokštu, kad būčiau kažkur kitur, nei esu.“ Arba „Kai naktį esu vienas miške ir šoku nuo vieno medžio prie kito, dažnai pagalvoju, kad gyvenimas labai keistas.“ Kas drįstų tyčiotis iš didžiosios slaviškos sielos? Be abejonės, tai vengrų kilmės autorius George’as Mikesas. Tik Centrinėje Europoje slaviška siela atrodo absurdiška ir juokinga.
- Struktūralistiniam mąstymui 1920 metų pabaigoje pradžią davė „Prahos lingvistinis ratas“. Jį sudarė čekų, rusų, vokiečių ir lenkų mokslininkai. 1930-aisiais, šioje labai kosmopolitiškoje aplinkoje, Mukařovský’is sukūrė savo struktūralistinę estetiką. Prahos struktūralizmo šaknys siekia XIX amžiaus čekų formalizmą. (Manau, kad dėl dominuojančių muzikos pozicijų bei muzikologijos, kuri savo pačia prigimtimi yra formalistinė, Centrinėje Europoje formalizmo tendencijos buvo stipresnės nei bet kur). Įkvėptas formalizmo naujovių Rusijoje, Mukařovský’is žengė toliau jos ribotos natūros. Struktūralistai buvo Prahos avangardo poetų ir tapytojų sąjungininkai (tokiu būdu užbėgdami už akių atitinkamai po 30 metų Prancūzijoje susikūrusiai sąjungai). Pasinaudodami savo įtaka, struktūralistai saugojo avangardo meną nuo siaurai ideologinių interpretacijų, visur persekiojusių modernųjį meną.
- Centrinės Europos kultūros problema išnagrinėta labai svarbiame periodiniame leidinyje, kurį išleido Mičigano universitetas: „Kryžminės srovės: Centrinės Europos kultūros metų knyga“.
- Manau, kad su šiuo centrinės Europos rašytojų žvaigždynu, su Kafka, Hašeku, Brochu ir Musiliu Europoje iškilo naujoji postProustinė, postJoyce’inė romano estetika. Brochas yra tas, kuris man asmeniškai rūpi labiausiai, o dabar geriausias laikas, kad šis Vienos romanistas, vienas iš didžiausių XX amžiuje, būtų darkart atrastas.
- Jei žurnalizmas kažkada atrodė kaip kultūros apendicitas, šiandien kultūra save randa visiškoje žurnalizmo priklausomybėje ir jo valioj; ji yra dalis pasaulio, kuriame dominuoja žurnalizmas. Masinė medija nusprendžia, kas taps žinomas, iki kokio lygio bei kokių interpretacijų ribose. Rašytojas nebesikreipia į auditoriją tiesiogiai; jis priverstas komunikuoti su ja per pusiau skaidrų masinės medijos barjerą.
- Werfelio kalba visiškai nebuvo naivi ir neprarado savo aktualumo šiandien. Ji man primena kitą kalbą, tą, kurią Robertas Musilis perskaitė 1935-aisiais kultūros apsaugos kongrese Paryžiuj. Kaip ir Werfelis, Musilis pavojų įžvelgė ne vien fašizme, tačiau ir komunizme. Kultūros apsauga jam nereiškė kultūros įsipareigojimo politinei kovai (kaip visi tuo metu galvojo), bet, priešingai, tai reiškė kultūros apsaugą nuo politizacijos beprasmybės. Abu rašytojai suvokė, jog moderniame technologijų ir masinės medijos pasaulyje kultūros perspektyvos nėra šviesios. Musilio bei Werfelio pažiūros Paryžiuje priimtos labai šaltai. Kaip ten bebūtų, visose politinėse ir kultūrinėse diskusijose, kurias girdžiu savo aplinkoje, neturėčiau beveik nieko pridurti prie to, ką sakė jie, o tokiais momentais jaučiuosi jiems labai artimas – tokiomis akimirkomis jaučiuosi nepataisomai centro-europietis.
- Po svarstymų ir dvejonių, jis vis dėlto išsiuntė laišką – Jeanui-Pauliui Sartre’ui. Taip, jis buvo paskutinioji didi pasaulinė kultūros figūra: iš kitos pusės, jis yra tas asmuo, kuris su savąja „įsitraukimo, įsipareigojimo“ teorija, mano manymu, davė teorinius pagrindus kultūros kaip savarankiškos, atskiros bei nesumažinamos jėgos atsisakymui. Kad ir kuo jisai buvo, į mano draugo laišką atsakė neatidėliotinai, pareiškimu, išspausdintu „Le Monde“. Abejoju, ar be šio įsikišimo policija būtų galiausiai (po beveik metų) filosofui gražinusi jo rankraštį. Sartre’o laidotuvių dieną dar kartą prisiminiau savo draugą iš Prahos: dabar jo laiškas neberastų gavėjo.
- Minėdamas apžvalgas, mintyje turiu periodinius leidinius (mėnesinius, dvisavaitinius, savaitinius), leidžiamus ne žurnalistų, o kultūros žmonių (rašytojų, meno kritikų, mokslininkų, filosofų, muzikantų); jie sprendžia kultūrinius klausimus ir komentuoja socialinius įvykius iš kultūros pusės. XIX–XX amžiuje visi svarbūs Europos bei Rusijos intelektualiniai judėjimai formavosi aplink tokias apžvalgas. Vokiečių romantizmo muzikantai būrėsi apie „Neue Zeitschrift für Musik“, įkurtą Roberto Schumanno. Rusų literatūra neįsivaizduojama be tokių apžvalgų kaip „Sovremennik“ arba „Viesy“, visai kaip prancūzų literatūra priklausoma nuo „Nouvelle Revue Française“ ar „Les Temps Modernes“. Visa Vienos kultūrinė veikla buvo sukoncentruota apie „Die Fackel“, vadovaujamą Karlo Krauso. Lenkų „Kultura“ vieną ištisą žurnalą buvo paskyrusi Gombrowicziui. Ir taip toliau, ir panašiai. Tokių apžvalgų dingimas iš Vakarų viešojo gyvenimo scenos ar tas faktas, kad jie tapo visiškais marginalais, mano manymu, yra ženklas, jog „kultūra traukiasi“.
- 500 000 žmonių (ypač intelektualų) buvo išstumti iš savo darbų. 120 000 emigravo. Apie 200 čekų ir slovakų rašytojų uždrausta publikuoti. Jų knygos pašalintos iš kiekvienos viešosios bibliotekos, o vardai ištrinti iš istorijos vadovėlių. 145 čekų istorikai buvo atleisti. Iš vieno fakulteto Prahos Universitete pašalinta 50 dėstytojų. (Tamsiausią Austrijos-Vengrijos imperijos akimirką, po 1848 metų revoliucijos, du čekų profesoriai buvo išvaryti iš universiteto – koksai kilo skandalas tais laikais!) Kiekvienas literatūros ir kultūros žurnalas buvo likviduotas. Puikus čekų kinas, puikus čekų teatras nebeegzistavo.
- Savaitinį leidinį „Literární noviny“ Čekijos rašytojų sąjunga spausdino 300 000 egzempliorių tiražu (šalyje su 10 milijonų gyventojų). Tai buvo leidinys, nuvedęs Prahos pavasario link ir tapęs platforma jam. Jis neprimena tokių savaitraščių kaip „Time“, išplitusių visoje Europoje ir Amerikoje. Ne, jis buvo išties literatūrinis: jame galėjai rasti ilgas meno kronikas bei knygų analizes. Straipsnius, skirtus istorijai, sociologijai ir politikai rašė ne žurnalistai, o rašytojai, istorikai bei filosofai. Nežinau nė vieno Europos savaitraščio, kuris XX amžiuje būtų atlikęs tokią svarbią istorinę rolę, kaip šis. Mėnesinių leidinių tiražas Čekijoje varijavo tarp 10 000–40 000 kopijų, o jų lygis, nepaisant cenzūros, buvo nepaprastai aukštas. Lenkijoje kultūrinės apžvalgos taip pat nepaprastai reikšmingos; šiandien ten leidžiama šimtai pogrindinių žurnalų.
Išvertė Valdas Jencius